Kairė ausis nutįsusi iki peties

Aš laukiu kol pakaušy atsiras skylė,
Kad per ją išgaruotų praeities vaiduokliai
Nes griaužias  į mane gylyn jie
Po to aš skundžiuos tau:
“Tos šmėklos spygauja galvoj
Jos šneka su manim mano balsu
Man daros neramu
Nes pamažu tampu baubų namu”.
Girdi tu skundus mano, bet nieko nesakai,
Nes pirštą ties smilkiniu seniai jau pasukai.
Bet ką daryti man?
Beprasmiškai išlaužiau laiko rodykles,
Slapčiom nugriaužiau paukščių lesyklas.
Ir nieko. Nieko naujo.
Lipniausiais pirštais šmėklos praeities
Įkyriai tampo už kairės ausies.
Ir vis bandau išgelbėti save:
Dienom – tik peršoku geltono sniego plėmus
Naktim – degioju degtukus ir mėtau į baubų namus.