Atgaila

O, kad galėčiau
Lyg pigią dėlionę
Imt išardyt – perdažyti save... –
Toks turinys ir apgautos malonės,
Jeigu esmė –  tartum luošio kupra?

Jeigu pragert noris atmintį savo... –
O, ne tiesa –
Kad kartočiau save?!. –
Visko ant laiko
Lyg mulo nekraunu –
Kur tada aš?.. –
Ta trintis manyje?..

Kelią lengvesnį protu pasiskyręs,
Logikos meistru bandžiau pavaidint –
Dievus nuneigęs –
Dvasią –
Tėvynę...
Baimę tėvų bandžiau pervadint...

Bandžiau savyj materijos virsmą...
Iki neuronų skaidžiau save... –
Bet it koks šauksmas –
Jis iš krūtinės... –
Ir tai ne kosmosas... –
Ne visata... –

Garsiau už degtinę,
Už prakeiksmą zombių... –
O, kad galėčiau perrinkti save!.. –
Norėčiau kaip žemė
Veidą turėti –
Kas nenutiktų –
Ji graži visada.