Kaip ežiukas mišką paliko

      Kai švelniai sužydi Pukutuku klevas ir kai kieme toks pavasaris – pradedi nenustygti vietoje. Rodos bėgtum, lėktum į pasaulio kraštą. Nenustygsta galvelė, nenustygsta rankelės ir kojelės. Ir Pukutuku sau ramybės nerado – rodos tos rankelės kažkokio darbo imtųsi, bet nenustygstančios kojelės verčia mesti tuos darbus ir gena tolyn – taip norisi ką nors naujo pamatyti, kokią naujieną išgirsti, kažką ypatingą patirti. Ir nulėkė nenustygstantis ežiukas pas Eliksą. Bet prie klevo jau ir draugą susitiko – neišturėjo vietoje ir Eliksas – pas Pukutuku nuskubėjo.   Susėdo ežiukai po klevu, užvertė spygliuotas galveles. Klevas tik tik lapelius sprogdina, o jau pilnas žiedų! Pilnutėlis bičių, varnėnų ir kitų giesmininkų.   Visi tik gieda zvimbia, čirškia – įspūdžiais dalinasi. Taip užsinorėjo ežiukai kur nors lėkti, bėgti, palikti nors trumpam savo mišką. Taip ir nutarė – eis nuotykių ieškoti. Kad į gretimą mišką, į tą patį kur anądien Pukutuku bandė laimės ieškoti. Dabar jau dviese. Ir ne laimės, o naujų įspūdžių,   kvapų ir vaizdų ieškoti.
      Labai greitai jie Gegužėnus paliko – juk laukė laukai, dangus, vėjas. Neužilgo ežiukai laukuose pamatė avelių pulkelį – jos linksmai rupšnojo pirmąją žolę. Aplink nerūpestingai lakstė mažyčiai kvaili ėriukai. O vyriausia avelė kaip senam pažįstamam Pukutuku mirktelėjo akį. Gal kur sutikęs ežiukas ją buvo? Nepamena... Kiek daug visko matė Eliksas ir Pukutuku – ir iš pietų būriais grįžtančius paukščius, ir purienomis pražydusiais  krantais putojančius upeliūkščius, ir besišypsantį seną arklį pievoje, ir stirnų pulkelį. O kai pavargo – atsigulė žolėje ir žiūrėjo į dangų. Jis buvo toks pat kaip visad ir kartu kitoks – balti lengvi debesėliai virsdavo laivais, ežiukais, lapinais, medžiais – kuris ką įžvelgė.
      Neužilgo ir svetimas miškas juos pasitiko - tankios eglės, aukštos pušys, vešlūs beržai. Koks grožis – pagalvojo Pukutuku ir Eliksas. Jie tyliai slampinėjo tarp medžių, stebėjo nematytus paukštučius, kurie giedojo negirdėtas  giesmes, uostė neregėtas gėles, ušvertę galvas stebėjosi neišpasakyto aukščio eglėmis. Ir ėjo vis tolyn, vis pirmyn, vis gilyn miškan. Ir... Ir prieš juos atsivėrė kažkas nuostabaus. Tai buvo didelis, senas medis, visas pasipuošęs rausvai baltais žiedais. Ir jis kvepėjo. Kaip jis kvepėjo! Ir Saldžiai, ir gaiviai, ir svaiginančiai.   O po medžiu sėdėjo du ežiukai. Beveik tokie patys, kaip Eliksas ir Pukutuku.
      -Tai obelis, - paaiškino vienas ežiukas. Tai mūsų miško obelis. Jūs tokią turite?
      -Mes turime klevą. Jis dabar žydi. Švelniai. O rudenį dega visomis spalvomis.
      -Atvykite rudenį pas mus – obelis bus pilna obuolių. Jie iki žiemos kvepia vasara. Pavaišinsim.
      -Lauksime jūsų rudenį po savo klevu, - nusišypsojo Pukutuku ir Eliksas.
    Ką dar pamatė Pukutukun ir Eliksas? Pamatė didelę upę. Tokią, kurios neperbrisi. Ir neperšoksi. Ir net neperplauksi. Bebro namą pamatė. Suręstą iš šakų šakelių, pagalių pagaliukų. O pačiame namo viršuje Pukutuku pažino savo lazdą. Tą pačią lazdą, kurią nešėsi pas bebrą Juodį ir pametė, įvirtęs į upelį. Štai kur ją atnešė pavasarinė tėkmė!
    O kai saulė pasisuko vakarop, ežiukai pasuko namų link. Savo Gegužėnų link.
    Kitą dieną jie sėdėjo po klevu, ilsino nenustygstančias kojeles ir tyliai, kiekvienas sau, galvojo apie obelį ir baltus debesis, virstančius laivais, ežiukais, lapinais ir medžiais.