Bromas Borasovas leidžiasi žemyn! - pirmas skyrius

- Ah, mano tapkės! Kokios jūs kvapnios! Kaip puikiai jūs sugeriat ir išliejat mano neplautų kojų aromatą! Myliu jus! Niekada neišmesiu! Niekada neatiduosiu ir niekada neparduosiu! Telaimina Dievas ir saugo jus nuo kandžių!
- Chi chi! - Kikeno tapkės. - Ačiū Bromai! Mylim mes ir tave! Labai mylim tave ir tavo neplautas kojas! Tesaugo tave Dievas nuo kepenų cirozės ir galvos pakrikimo!
Bromas paėmė tapkes ir labai lėtai ir giliai įtraukė nosin jų labai negaivų kvapą. Tuomet ištuštino dar vieną taurę vyno ir ryžtingai atsistojo nuo kėdės.
- Kompiuteri! Dėkoju aš ir tau! Dešimtmečius neatplėšiau nuo tavęs akių ir tu niekada nedavei nei vienos priežasties nuo tavęs man jas atplėšti. Bet atėjo laikas ir aš turiu keliauti...
- Kur? Kur tu nori keliauti? Nepabaigei dar ceso partijos! Tavo komanda pralaiminėja ir tik tu gali išgelbėt ją nuo pralaimėjimo!
- Bus tų ceso partijų, kompiuteri. Pralaimės šią, džiaugsis labiau, kai laimės sekančią. Su tavo pagalba, aš išklausiau begales rusiškų verksmų ir keiksmų ir pagaliau perpratau žmogaus prigimtį ir jo esmę. Atėjo laikas man išeiti į gatves ir pasidalinti savo sukaupta išmintimi su paprastaisiais žmonėmis.
- Kodėl? Kam to reikia? Ar nusipelnė jie tavo išminties?
- Jei nepasidalinsiu savo išmintimi, mano išmintis mirs su manimi. Mano išmintis yra vertinga ir noriu, kad ji gyventų ir žydėtų kur kas ilgiau nei mano senstantis kūnas.
- Tebūnie, Bromai, suprantu tave. Prašau, išeidamas nepamiršk manęs išjungti. Aš nenoriu būti įjungtas be tavęs...
Ir išėjo Bromas Borasovas iš savo buto dvyliktame aukšte ir pradėjo leistis laiptais žemėn, pas neišmintingusiuosius. Ir vos spėjus užrakint duris, jis išgirdo garsą. Tas garsas... lyg iš itin išraiškingos žiurkės miegamojo. Toks aukšto tono „eauh eauh eauh“... Tai buvo kažkoks britinis terjeras. Šuo, mažas šuniukas, ar bent jau tai, ką įprastas žmogus vadintų šunimi. Bet Bromas nebuvo įprastas žmogus ir jis leido augintinio šeimininkei tai žinoti.
- Laba diena. - Pasisveikino su juo kaimyne.
Bet Bromas neatsakė tuo pačiu, tik stovėjo ir spoksojo paniekos pilnu žvilgsniu. Praėjus keliom tokiom akimirkom, kaimynė paklausė sunerimusiu balsu:
- Vaikeli, kodėl gi jūs su manimi nesisveikinate?
- Sveikinimasis reiškia gerus linkėjimus ir jums aš tokių tiesiog neturiu...
- Ah! Sūneli, kodėl jūs taip skaudinate mano seną širdelę?
- Nes jūs skaudinate manąją!
- Nesuprantu...
- Aš taip pat nesuprantu! Kodėl jūs auginate šį padarą? Kodėl jį maitinate? Kodėl neprikišat tualetinio popieriaus į jo nasrus? Kodėl nepaskandinate jo kriauklėje ir neišmetate į stiklui skirtą konteinerį? Kodėl jį apsikritai įsigijote?!
- Ojoj! Mindzė yra geras šuo! Jis yra geras šuo! Jis ne piktas! Jis nesikandžioja! Kodėl jūs taip keikiate mano mieląją Mindzę??
- Tai nėra šuo! Nei vienas jo tėvų nebuvo šuo! Jei jis iš vis tėvus turėjo... Tai yra žiurkšunis, ir tai per dosniai vadinu! Sufabrikuotas išsigimimų rinkinys jis yra! Tai spjūvis motinai gamtai tiesiai į kairę akį! Tai yra biologinė klaida! Ir tik nešnekėk nesąmonių, kad šis sutvėrimas nėra klaida, nes būtent tokį jie ir norėjo sutverti, tie faunos šiukšlintojai... Tai yra klaida! Kryžminti šunis su žiurkėm, uodais ir surūdijusiais raktais yra etine klaida! Tik pažvelk kaip jis atrodo... Suprasčiau jei bent gražus gyvūnas būtų, bet aš sliekų dailesnių mačiau! Dieve mano, jūs jį net aprengėt... Gyvulį! Nuo kada gyvuliams drabužių prireikė? Ah... Ir jis vis dar nenustojo loti... Ar nors kada nors jis neloja? Kaip jūs pati ištveriat? Kiek jis gali loti? Kiek jis gal loti?? Ar jis bent pristabdo kai tuštinasi? Ar tik pakeičia tembrą? Dieve mano, koks šlykštus parazitas… Jau geriau kiaunes vedžiotumėt, jei nedidelio augintinio taip reikia. Šešką, nors ir smirdantį kaip mėnesį pūvantis lavonas. Nors ir pasiutusį, vis mielesnis kompanionas būtų! Bet ne... Jums žiurkšunio prireikė! Šito paveldėtojo viso to, kas šlykščiausia žmoguje. Arogancija, beskonybė, išpuikimas, ištvirkimas, impotentinis agresyvumas, naglumas, moralinis žvairumas ir tiesiog …aklumas! Šito sutvėrimo vis besitęsianti egzistencija yra tiesiog nepateisinama! Ir net jei ir išgaudytume dabar visus iki vieno ir į faršą sumaltume, pats faktas, kad šiam gyviui iš vis buvo leista išvyst dienos šviesą, vis dar būtų absoliučiai nepateisinamas! Ir aš kaltinu jus. Taip, JUS! Nuo gyvųjų pasaulio vis neatsiknisančios senos raganos, runkelių augintojų partijų rinkėjos, prostitutės ir beveik prostitutės, kurios dažosi daugiau nei klounai... Tai jūs palaikot paklausą šiem parazitam! Tik dėl jūsų, protu nesuvokiamos ir vidurius riečiančios, beskonybės jie ir yra gaminami!
- Ah! Dievužėli... neberėk! Nebekalbėk! Dieve Dieve… Nu ir jaunimas šiais laikais... – Dejavo senolė.
- Koks dar jaunimas, ragana?! Man tuoj penkiasdešimt bus!
- Bet kalbat kaip ką tik apsiplaukavęs paauglys! Iš kur tiek pykčio pas tavi? Ir dar tokius čiūdus pagyvenusiai rėkaut... kaip tau ne gėda? Išgama, pats tu parazitas! Ir dar koks naglas! Aš visą gyvenimą kaip arklys ariau... Aš sibirą išgyvenau! …Niekšas! Kaip tu drįsti?! Kaip tu…
Bet pensininkė tęst negalėjo. Ji staigiai susigriebė už krūtinės ir įtempė visus savo veido raumenis. Atrodė tuoj plyš. Ji su savo artritiniais pirštais bandė iškrapštyt rankinės užtrauktuką, užstrigusį smailame gale, tarp tvirtų odinių pakraščių. Bromas sunerimo ir prisiartino su ketinimu padėt. Dama krūptelėjo, žvilgtelėjo gyvuliškai tiesiai į jo akis ir užsimojusi rankinę, vožė jam iš visų jėgų į galvą. Bromas prarado balansą ir nusirideno laiptais žemyn. Stipriai nesusižalojo ir tuoj pat atsikėlė. Bemat pribėgusi senolė, su paskutinėm jėgom, toliau jį trankė iš rankinės, rėkdama „Niekšas! Niekšas! Niekšas! ”. Sudavusi dar bent dešimt smūgių, ji pradėjo silpt ir parklupo ant kelių. Bromas bandė trauktis, bet ponia, parklupus, sugriebė jo kojas ir jis vėl prarado balansą ir nusirideno dar vienu aukštu žemyn. Bromas vėlgi per daug nesusižalojo, nieko nesusilaužė. Atsikėlęs, jis pažvelgė aukštyn. Pensininkė kratėsi ir aimanavo fetalinėj pozoj. Jos šuo vis dar nenustojo loti. Vis lojo ir lojo, artinosi ir lojo, lojo lojo ir pagaliau pašoko ir įkando Bromui į šlaunį. Įsikibo tvirtai. Bromas suriko iš skausmo ir pradėjo kumščiuot šuniui į šonkaulius. Ilgai netrukus, šuo atsikabino ir jau ketino bėgt, bet Bromas, įniršio apsėstas, spyrė jam į užpakalį iš visų jėgų. Šuniukas nuskrido į lubas ir pataikė tiesiai į įjungtą lempą, kuri sprogo aukštu tonu. Šuo, parkritęs, suinkštė dar aukštesniu tonu ir tai išgirdus, senolė pilnais plaučiais suspiegė „MINDZE!!! ”. Bromas, nieko nelaukęs, dėjo į kojas. Kaip žaibas nusileido žemėn ir išbėgo į kiemą.
Perbėgęs porą gatvelių ir kiemelių, Bromas galiausiai sulėtino žingsnį ir kvėpavimą. Bet širdis apsiramint dar neketino. Kad nuramint ir ją, bromas nusprendė išgert. galbūt tai padės ramiau ir mąstyt. Bekertant paskutinę gatvelę link lidlo, jis išgirdo bent porą skardžiu sirenų, skubančių link jo daugiabučio. Tikrai reikia išgert, tiesiog būtina. Pasiekęs lidlą, jis stabtelėjo ir apsitvarkė tiek, kiek galėjo tai padaryti greitai. Nusivalė dulkes ir purvą, nusišluostė kraują nuo šlaunies ir pridengė žaizdą, pievoj rastu, augalo lapu, kurio pavadinimo nežinojo, bet atsiminė, kad būtent jį vaikystėj klodavo ant nubrozdintų kelių ir alkūnių. Įėjęs pro stiklines, giljotinines duris, bromo žvilgsnis susikirto su apsaugininko, kuris į jį žiūrėjo, taip kažkaip, perdėtai įtariai. Tai buvo senas žmogus. Rimtas, bet jis stiprus, atrodo, buvo tik tolimoj jaunystėj. Nesustodamas, Bromas greitai nustūmė akis ir ėjimo kryptį link alkoholio skyriaus.
- Bromai!!! – Pasitiko jį džiaugsmingų butelių minia.
- ĖĖĖĖ! Bromas, Bromas, Bromas! Bromas Borasovas mus aplankė! Kaip laikais Brolau?! – Šūkavo kalnapilio skardinė. – Gal užsinorėjai pagaliau alučio alutėlio paskanaut, mmm?
- Tylėk myžale! – Suurzgė violetinis fronteros butelys. – Nenori Bromas tavęs! Jis kultūringas ir išprusęs žmogus! Jis VYNO žmogus!
- Ei ei, nelok, išrūga tu! Bromas pats puikiausiai supranta, kas jis per pacanas! – Atkirto arguso litrinis.
- Oj, pupuli mažuli, neklausyk tų menkystų. – Koketavo lithuanijos degtinė. -  Aš žinau ko tu nori, aš žinau ko tau reikia…
- Nereikia, prašau, nereikia! Mes jau kalbėjom apie tai… - Priešinosi Bromas. - Tai niekada nesibaigia gerai… aš tiesiog negaliu tavim pasitikėti…
- Oj, nekalbėk tu man apie pabaigas! Tik blogų dalykų pabaigos yra geros!
- Ah, sofistė tu mano! – Šyptelėjo Bromas, kutendamas jos etiketę.
- Chi chi! Nu bro... Ooo! Ojojoj, kas čia Bromuk!? O kas čia?
- Aj, nieko baisaus, nesijaudink... Šuo įkando, nedidelis šuo, beveik neskauda...
- Šuo? Gal pasiutęs? Gal reik dezinfekuot?
- Eik tu...
- Aš rimtai! O tu žinojai, kad šunys savo užpakalius laižo?? Ir ne tik savo, dar ir kitų šunų! Tai labai nešvarūs gyvuliai! Žiūrėk, dabar rimtai paimk... atidaryk... mane ir užpilk ant žaizdos! Ir nesiginčyk, daryk kaip sakau! Ir paskiau, kas liko, išgerk, nuo skausmo... Pfff... Kaip šuns įkandimas gali neskaudėt?! Tai absurdas! Ah! Dievuži, Bromuk, jei tau kažkas atsitiktų... Aš... Aš nežinau ką daryčiau... Tiesiog nežinau!
- Ehh, neišsidirbinėk! Aš pažystu tave, matau tave kiaurai! Tu nepasotinama!
- AHAHAHAAHHAA! Vtf žmogau!? Vatafak!? HAHAHAHAHA!!! – Staiga nugriaudėjo iš pašalies. – Andriau! ANDRIAU!! Matei? Psichas su buteliais kalba! HAHAHAHA!!!
- Mačiau mačiau! Jau filmuoju! Ė! Dyma! DYMA!!
- KĄ??
- Ateik! Nepatikėsi!
Bromas net krūptelėjo iš gėdos. Staigiai pagriebė sauso raudono vyno butelį ir apsimestinai ramiai nutepsėjo link trumpiausios eilės. Joje laukė tik vienas asmuo. Užpuolikai sekė paskui Bromą, atsistojo į tą pačią eilę ir pradėjo šaipytis iš jo gebėjimo bendrauti su nebendraujančiaisiais.
- Ei! Seni! Gal gali paprašyt degtinės, kad mažiau liežuvį degintų?
Bromas nieko neatsakė. Stovėjo santūriai ir ignoravo priekabiautojus. Galva pakelta, dantys sukasti, ranka ant rankos ir rankos ant įtempto pilvo. Šalia nutilęs vyno butelys. Priešais - kuprota, drebanti ir ko gero jau tris amžius mačiusi bobutė.
- Ei senuk! Gal apelsinų sultys kalbino? Ar tik alkoholiniai gėrimai?
Kasininkė, jauna žavi panelė, atsisuko ir žvilgtelėjo į Bromą su šiek tiek užuojautos. Bromas, tvirtai įsikibęs į savo santūrumą, nereagavo ir į ją. Kasininkė tęsė savo darbą. Priešais ją - bobutės prekės. Pirma jų – skirtingų rūšių saldainiai, tvirtai užmazgyti vienkartiniame maišelyje ir tas maišelis dar tvirčiau užmazgytas dar viename maišelyje. Kasininkė pradėjo juos atrišinėti. Pirmą šiaip ne taip, bet antro atmazgyt nebepavyko ir kasininkė jį tiesiog suplėšė. Bobutė supyko ir pradėjo tą pyktį lieti rusų kalba. Kasininkė nemokėjo rusiškai ir nesugalvojusi, kaip savo elgesio racionalumą išgestikuliuot, tiesiog tęsė savo darbą.
- Ei ei, seni! Ar visos degtinės su tavim lietuviškai kalba?
Bromas toliau stovėjo stačias, kaip stulpas. Jis žinojo, kad nepatogumai laikini, bet bespoksodamas į bobutę ir jos prekes, pradėjo tuo abejoti. Kasininkė nuskenavo antrąją prekę, pigaus batono kepalą. Bobutė žvilgtelėjo į ekraną ir vėl supyko. Ji vėlgi kalbėjo rusiškai, tik išskyrus vieną žodį – nuolaida. Tai tikriausiai buvo vienintelis lietuviškas žodis, kurį ta bobutė sugebėjo išmokt per visus šimtmečius, kuriuos gyveno Lietuvoje. Ji baksnojo į ekraną ir vis kartojo ir kartojo žodį “nuolaida”, tada apvertė tą batoną ir baksnojo į “-50%” lipduką, kurio kasininkė nepastebėjo. Panelė išreiškė gėdą ir gailestį ir tuoj pat, radijo ryšiu, iškvietė savo vadovę. Reikėjo laukti keturias minutes. Atėjusi, vadovė greitai subaksnojo per ekraną ir staigiai pasišalino. Kasininkė paėmė batoną ir vėl jį praskenavo, tik šįkart, su pritaikyta nuolaida. Bobutė išdidžiai linktelėjo galvą.
- Ė! Seni? Seni! Ko tyli? Su buteliais kalbi, o su žmonėm ne?
Bromas garsiai atsiduso per nosį. Trečia bobutės prekė tai buvo pigiausias kefyras maišelyje, užmazgytas dar viename vienkartiniame maišelyje. Kasininkei prireikė dar keturių minučių nuskenuoti sušlapusį barkodą.
- Ei, seni! Vynai moters ar vyro balsu su tavim kalba? Man labai įdomu, atsakyk, aš noriu žinoti!
Vis banalėjantys jaunuolių klausimai pradėjo rimtai draskyti Bromo smegenis. Ketvirtai bobutės prekei, indeliui pigiausios grietinės, vėlgi nebuvo pritaikyta nuolaida. Vėlgi liejosi neeiliuoti rusiški eilėraščiai. Kasininkei prireikė trylikos minučių išgestikuliuoti bobutei tai, kad ši nuolaida taikoma tik su lojalumo kortele. Ir vos bobutei nusiraminus, skenuojant penktąją prekę, ji vėl sunerimo, nes vėl ekrane pamatė neteisingus skaičius. Jos kriaušėms irgi nebuvo pritaikyta žadėta nuolaida. „Ši nuolaida yra taikoma tik šviežiems vaisiams. Šios kriaušės nėra šviežios. “, Buvo jai išgestikuliuota. Po pilno pusvalandžio aršių ginčų, bobutė šiaip ne taip nusiramino ir jos aptarnavimo procesas galėjo tęstis toliau.
  - Ė! Ė! Ė, seni! Kai geri, ar gėrimui skauda ar kaip tik labai malonu?
Bromui skaudėjo pėdas, šlaunį, stuburą ir kaklą. Jam taip pat labai niežėjo užpakalį, bet jis jo nesikasė. Visos likusios bobutės prekės pagaliau buvo susvertos ir suskenuotos. Atėjo laikas jai atsiskaityti. Bobutė atsegė savo, metalu smirdančią, rankinę ir ne trumpai joje pasikrausčiusi, ištraukė saują pinigų. Tai buvo litai. Kasininkė, pasitelkus savo plieninę ištvermę, išgestikuliavo bobutei tai, kad litų niekas nebepriima jau beveik dešimtmetį. Bobutė baisiai supyko ir nusikeikė taip riebiai, kad net panelei žandai paraudo. Galiausiai nurimusi, bobutė susidėjo litus atgal ir vėlgi labai ne trumpai pasikapsčiusi, surado tinkamos valiutos. Saują raudonų euro centų.
- Ei, seni! Senuk! Mano volfas sunkiai geriasi, gal gali jo paklaust kodėl?
Bromas, pats to nesuprasdamas, stovėjo agresyviai iššiepęs dantis ir psichotiškai išsprogdinęs akis. Jis nebejautė savo pėdų ir turėjo dėt vis daugiau pastangų išlaikyti pusiausvyrai. Kasininkei taip pat nebuvo lengva. Suskaičiavusi centus ji turėjo paaiškinti bobutei, kad jų neužtenka. Tai supratusi, bobutė šįkart labai nepyko, tik truputėli susigėdo. Ji paėmė vieną iš pigių sūrelių ir itin lėtu žingsniu, nunešė jį į parduotuvės gilumas. Po poros dešimčių žingsniu, ji pamiršo iš kur jį paėmė ir bemat pasiklydo. Jos belaukiant, kasininkė žvilgtelėjo į Bromą ir net aiktelėjo pamačiusi jo veido išraišką. Bromas staigiai suprato kaip atrodo ir baisiai susigėdo. Jis paslėpė savo veidą po ranka ir maigė jį, bandymas atstatyti neutralią išraišką.
Po pusvalandžio, bobutė grįžo su dar pigesniu sūreliu. Bet nepakankamai pigesniu. Bobutei vis dar trūko centų. Kasininkė, beveik prarasdama kantrybę, išgestikuliavo, kad viskas gerai, padengs. Bet bobutė išdidžiai atgestikuliavo atgal, kad jai labdaros nereikia ir to sūrelio tiesiog atsisakė. Viskas. Atsiskaityta. Bobutei teliko susikrauti prekes ir pasišalinti. Ji iš savo rankinės ištraukė, jau beveik pilnai sutrūnijusį, maximos maišą. Bromas nevalingai įtraukė labai didelį ir garsų oro gurkšnį, lyg pirmą per paskutinę valandą. Jis jau pakėlė dešinę pėdą su ketinimu pajudėti iš vietos, bet bobutei besikraunant prekes, jos maišas plyšo ir visos prekės nukrito ant žemės. Bromas suskubo padėti, bet bobutė iššovė tokį piktą žvilgsnį, neabejotinai reiškiantį „ŠALIN RANKAS! KAS AŠ TAU? INVALIDĖ?! “ ir Bromas staigiai atstojo. Bobutė kūno ir rusų kalbos mišiniu paprašė naujo maišo. Kasininkė parodė, kad jie yra sudėti prie Bromo kojų. Bromas padavė maišą kasininkei ir ji jį instinktyviai nuskenavo. Tai buvo prastas sprendimas. Ekrane pasirodė maišo kaina.
- Trydiset bliat evrav centav??! – Suriko bobutė ir pradėjo liet savo rusiškas litanijas, kaip prie ruso buvo geriau, nes tada maišai nemokami būdavo...
Tai buvo paskutinis lašas. Bromas pilnais plaučiais išrėkė tai, ko tiesiog nevalia išsaugoti šiame ar bet kokiame kitame tekste. Visas lidlas nutilo. Kasininkė išsižiojo ir spoksojo ilgai, neuždariusi burnos. Kvailų klausimų virtinė iš už nugaros taip pat sustojo. Kaimyninėje eilėje kažkam iš rankų išsprūdo ir sudužo raugintų agurkų stiklainis. Bobutė atsikvošėjo pirma. Ji akimirksniu išgijo nuo artrito, greitai ir efektyviai susikrovė prekes į savo, vis dėl to nemokamą, naują maišą ir tuoj pat išsineždino.
- Oho... nu ir žodynas psicho...
- Ė! Tu gal biški ramiau!
- Biški?! Jį uždaryt reikia!
- Ne uždaryt, o ketvirčiuot! Kam čia tokius konservuot?
- Dieve mano… anksčiau tokių aplinkui nebūdavo...
- Ė, psiche! Užteks gert!
Aplinkinių akys, kaip lazeriai, čirškino Bromą. Jo širdis pradėjo plakt vis greičiau ir greičiau. Jo kaklo raumenys pradėjo stingti. Jis neįtikėtinai silpnai išlemeno „laba diena“ ir parideno vyno butelį arčiau kasininkės. Ji pagaliau uždarė savo burną, paėmė vyną ir jau būtų jį nuskenavusi, bet staiga apsigalvojo.
- Dokumentus turit? – Paklausė ji šaltai.
- Ką? – Bukai atklausė Bromas.
- Dokumentus.
- Nesuprantu...
- Klausiu, ar turit dokumentus? Be jų negaliu jums parduoti alkoholio.
- Apie ką jūs kalbat? Man penkiasdešimt...
- Nu gali būt, bet be dokumentų aš jūsų vis tiek neaptarnausiu.
Bromas nerimastingai šyptelėjo drebančiom lūpom. Įsikišo ranką į užpakalinę džinsų kišenę ir stipriai suraukė akis. Jis pamiršo piniginę. Bromas toliau kaišiojo rankas į likusias kišenes, bandydamas nuspręst, ką daryt toliau. Niekas parduotuvėje vis dar neatplėšė nuo jo akių. Bromas, matydamas, kad nebėra prasmės tempt gumos, tiesiog atsirėmė į prekystalį ir nuleido akis.
- Ahem.. hmh... aš pasirodo... amm... pamiršau piniginę. Galbūt įmanoma...?
- Neįmanoma.
- Nu aš atsiprašau, bet man labai reikia... reikia... Nu prašau, gal galima būtų...?
- Ne.
Bromas šyptelėjo, susiraukė, iššiepė dantis, užsičiaupė, įkvėpė ir iškvėpė. Tada staigiai išplėšė vyno butelį iš kasininkės rankų ir pradėjo bėgti link išėjimo. Bromo nelabui, apsaugininkas spėjo nuotoliniu būdu užrakinti tas nelemtas stiklines duris. Bromas atsimušė nuo jų ir parkrito ant grindų.
Visi lidlo pirkėjai, visi visi, ir maži ir dideli, paliko savo prekes vietoj ir pradėjo artintis link Bromo. Kasininkai paliko savo kasas ir prisijungė prie judančios minios. Apsaugininkas labai ramiu ir autoritetingu žingsniu priėjo prie gulinčio Bromo ir nenuleisdamas galvos, nuleido ant jo akis. Tada išsitraukė telefoną ir labai ramiai ir efektyviai, nešvaistydamas nei žodžių, nei emocijų, iškvietė policiją.
Bromas atsimerkė. Jį apsupusi minia paliko jam tik tris metrus erdvės tarp jų ir užblokuoto išėjimo. Visi tyliai spoksojo jam tiesiai į akis. Visi rankose laikė išmaniuosius telefonus. Kiekvienas telefonas turėjo bent po porą kamerų, kurios visos irgi buvo nukreiptos tiesiai Bromui į akis. Bromas atsistojo. Jis vis dar laikė vyno butelį rankoje. Jis pasuko galvą į kairę ir į dešinę. Kad ir kur žvelgė, visur vien teisiančios ir niekinančios akys. Niekas nieko nesakė, net nešnabždėjo, tik spoksojo ir filmavo. Bromas jautėsi lyg skrodžiamas. Lyg susirinkę žmonės čiupinėtų jo vidaus organus ir tikrintų jų minkštumą. Absoliutaus nuogumo jausmas jį jau beveik būtų pilnai suparalyžiavęs, bet vienas iš telefonų buvo bent penkiolika centimetrų arčiau jo nei visi kiti. Tai leido jam išgyventi, susikaupti...
Staiga, Bromas užsimojo vyno butelį ir tvojo būtent į tą telefoną. Minia atsitraukė vieną metrą, bet toliau tyliai spoksojo ir filmavo. Bromas itin agresyviai suurzgė ir palinkęs, kiekvienam pademonstravo savo iššieptus gelsvus dantis. Tada atidarė butelį, jį  užsivertė ir pradėjo gerti. Gerdamas, jis drąsiai spoksojo atgal į minią. Viską išmaukė vienu užsivertimu. Tada dar kartą suurzgė ir iš visų jėgų vožė buteliu į duris. Jos suskilo, bet nesudužo. Bromas vožė dar kartą ir dar kartą ir dar bent dešimt kartų. Tada priartėjo prie minios, suurzgė dar vieną paskutinį kartą ir įsibėgėjęs, tėškėsi į duris. Jos sudužo ir Bromas išsiveržė į laisvę.

Jis bėgo. Jis bėgo taip, kaip niekada nėra bėgęs. Niekas jo nesivijo, bet Bromas vis tiek bėgo. Jis bėgo per keturjuostę gatvę. Jis bėgo per pikto šuns, teoriškai, saugomą kiemą. Jis bėgo pro krūmus, per laukus ir jis bėgo per miškus. Bromas bėgo iki kol nebegalėjo bėgti. Ir kai nebegalėjo bėgti, jis greitai žingsniavo.
Keliaudamas per tankius miškus ir nebegirdėdamas miesto triukšmo, Bromas pagaliau sulėtėjo. Ir tik nustojus jam skubėt, išgertas vynas jį iš kart pasivijo ir trenkė į pakaušį, lyg iš plytos. Paradoksaliai, tai padėjo Bromui blaiviau mąstyt. Šlubuodamas per įkalnes ir nuokalnes, jis virškino išgyvento epizodo pamokas. Daug klausimų jis uždavė sau. Kodėl atsitiko kaip atsitiko? Kodėl jis elgėsi kaip elgėsi? Kodėl taip elgėsi kiti? Kodėl jis apsivogė pirmą kartą gyvenime? Ar galėjo jis elgtis kitaip? Nespėjus net pradėt atsakyt į pirmąjį klausimą, kažkas itin kraupiai sušnypštė po Bromo kojomis. Jis net pašoko metrą aukštyn ir atgal.
- Cha cha cha cha!!! Išgąsdinau! Išgąsdinau! – Žvengė vingiuotas šakalys. – Išgąsdinau tave ir dar dvi stirnas! Vien per šią dieną! CHA CHA CHA!! Gal norėtum uždraustų obuolių? Chi chi..
- Eik šikt! – Suurzgė Bromas ir nužingsniavo toliau, nekeisdamas krypties.
Ir prablūdijo taip jis bent porą valandų. Mąstė daug, bet taip nieko konkretaus ir neišmąstė. Jam vis kliudė įvairių gyvių ir negyvių noras pabendraut. Paukščiai, medžiai, akmenys. Visi jie turėjo patarimų ir replikų. Bet Bromas tiesiog nebuvo palankioj nuotaikoj bendraut.

Nors keliavo jis ir be tikslo, įpusėjus švelniam vakarui, Bromas pagaliau pasiekė kelionės galą. Prasibrovęs pro paskutinius krūmus, jis išlindo į gražų ir tvarkingą parką. Aplinkui buvo daug ramių žmonių. Vis dar girtas Bromas pasijautė kaip namuose. Jis dairėsi aplinkui ir gėrė gėlių, sakurų ir raitytų suoliukų grožį. Kvėpuodamas giliai, jis įtraukė daug pozityvios nuotaikos. Netrukus, galutinai pasimiršo visas pyktis ir gėda ir jis pradėjo gyventi lyg iš naujo. 
Jis vaikštinėjo itin lėtu žingsniu palei itin lėtai tekantį upelį. Ir saulės žandams berausvėjant, Bromas susižavėjo. Ant kranto stovėjo jauna mergina. Ji maitino antis. Jos garbanoti plaukai nebuvo dažyti ryškiom spalvom ir apranga tikrai neprovokuojanti, bet po paprastais akiniais glūdėjo nepaprastos akys. Tokios žvitrios ir aktyvios, tokios žalios ir neramios... Bromas bemat priėjo ir atkreipė jos dėmesį savo vynu pagaląstu liežuviu.
- Panele! Ah, panele! Jūsų plaukai tokie banguoti, kad ko gero paskandino daugiau širdžių, nei atlanto vandenynas laivų!
- Chi chi… - Skoningai pakikeno ji. - Ačiū už poezija!
- Nėra už ką! Tarp kitko, pastebėjau jumyse kai ką, ką labiausiai slepiate…
- Mm? – Smalsiai pakėlė antakius ji.
- …Aš pastebėjau jūsų besaikį norą dalintis skysčiais. Taip taip! Bet, nesijaudink panele, čia nėra ko slėpti. Tai yra natūralu. Pagalvojus, nieko natūralesnio ir negali būti! Visi visą laiką, viena ar kita poza, norim dalintis skysčiais. Tai neišvengiama. Tokie jau esam. Nieko dėl to padaryt negalim... Nemanau, kad ir reikia. Tai darė tėvai, ir tavo ir mano. Seneliai, taip pat visų. Ir proseneliai ir proproproproproseneliai. Jie irgi dalinosi skysčiais. Beždžionės, kurios pagimdė pirmąjį žmogų, tai irgi padarė dalindamosios skysčiais. Visi visi, o kas ne visi - tai išsigimėliai! Taip yra. Taip buvo ir bus. Nagi žavioji, einam pas mane ir paplaukiojam pasroviui... Ponia mieloji! Tu negali sakyti ne, nes visas tavo „ne“ egzistuotų tik melagingame balse. Aš žiūriu ir girdžiu! Tavo vyzdžiai čiulba „TAIP! „. Tavo skruostai dainuoja „TAIP! „. Tavo stovėsena, tavo feromonai ir tavo lūpos... Aš matau ir klausau! Visas tavo kūnas vienu balsu rėkia „TAIP! TAIP! TAIP! „! Einam pas mane, pas dominančių klausimų uždavinėtojo namus! Išsirengiam plikai ir pasipi... -  *PLIAUKŠT! *
- IŠKRYPĖLIS!! – Suklykė ji, sudavusi nemenką antausį.
Bromas numatė, kad taip galėjo baigtis jo ekstravaganza, bet nelaimėjusi monetos pusė, jam buvo tiesiog per patraukli nepamėginti.
- IŠKRYPĖLIS! GELBĖKITE! IŠKRYPĖLIS!!! – Toliau ji šūkavo per visą parką.
Ir pagalba atėjo. Visos, parke besiblaškiusios, akys vėlgi nukrypo Bromo linkme. Ir Bromas, jau tikrai pakankamai traumuotas, vėlgi bėgo. Tik šįkart jį vijosi. Bromas šoko į krūmus ir atgal į miškus ir paskui jį nėrė bent penki moraliniai patriotai. Visi atletiški, motyvuoti ir pajutę kraujo kvapą. Bromas bėgo, labai greitai jis bėgo, bet jį vijosi ne ką lėčiau. Po šakom, per šaknis ir per kelmus ir per kalnus. Jis, kaip triušis, vis keitė kryptį ir kitais būdais bandė apgaut savo persekiotojus. Niekas nepadėjo. Juos skiriantis atstumas neleido matyti, bet leido puikiai girdėti. Moterų orumo sergėtojai, patapo lyg vilkais. Smegenys užtvindytos adrenalinu. Jei pagautų, Bromą tikrai sukandžiotų. Jie vis lojo ir šūkavo „STOK IŠKRYPĖLI!!! ”. Vis urzgė ir skardžiai kikeno “Pagausim, ant iešmo pamausim! ”.
Bromui jau trūko kvapo. Ilgai bėgt negalės. Bet ir nebereikės. Staiga atsivėrė įspūdingas kraštovaizdis. Pušų viršūnių jūra, daugiabučiu žemiau už Bromą. Inercija numetė jį nuo skardžio. Ant smėlėto ir beveik stačio šlaito augo nemenka, bet vieniša pušis. Bromui pasisekė nukristi ir užsikabinti tiesiai ant jos viršūnės. Pušis nelūžo, bet pradėjo  linkti ir rautis iš žemės. Viso to pasėkoje, Bromas, lyg liftu, saugiai nusileido žemėn ir taip išgyveno dar vieną negandą.

Praėjo trys dienos. Antrą dieną atėjęs lietus leido Bromui nemirti iš troškulio, bet kartu ir stipriai pakenkė jo plaučiams. Dabar jis kosėjo itin nesveikai skambančiu kosuliu. Ir nemiegojo jis iš vis. Praskrendantys sraigtasparniai, dronai ir agresyvių šauksmų aidai neleido jam užmigti. Bromas daug vaikščiojo. Nukeliavo, ko gero, jau bent penkias dešimtis kilometrų. Didžiąją dalį šio atstumo sudarė dideli vingiuoti ratai. Bromas buvo beveik visiškai pasiklydęs, žinojo tik kuriame kompaso kvadrante Vilnius randasi. Kompaso jis neturėjo. Orientavosi tik pagal saulę, ir tai labai vangiai. Rytai ryte, vakarai vakare. Kaip orientuotis pagal žvaigždes, jis išvis nežinojo. Jam jos visos vienodos atrodė. Bet Bromas net ir nebandė atsiklyst. Civilizacija jį gąsdino dabar tiek pat kiek ir kraupiausios laisvos gamtos apraiškos.
Bromas taip ir neišsiblaivė. Linksmas girtumas patapo nelinksmom pagiriom, kurios pačios pavirto kažkuo dar nelinksmesniu. Nuovargis, alkis ir troškulys. Sumišimas, baimė ir prarasta savigarba. Jis klausė medžių, paukščių ir akmenų ką jam daryti, kur ir kaip eiti. Niekas neatsakė, nei vienas nebuvo nuotaikoj bendraut. Bromas pasijautė vienišas. Ir jis mąstė. Ne itin rišliai, bet daug. Nemažai jis suprato apie save ir dar nemažiau apie kitus žmones. Tai leido jam galiausiai susitaikyti su praeitimi ir ateitimi. Ketvirtąją dieną jis nusprendė grįžti į civilizaciją.
Eidamas tiesiai, penktosios dienos rytą, jis pasiekė greitkelį. Bromui iš dešinės, stovėjo milžiniškas stendas, aukštesnis net už, šalia ošiančias, pušis. Tvirtas ir giliai įsmeigtas žemėn, lyg, paskutinį kart pažeminto, milžino. Ant stendo figūravo nespalvotas Bromo portretas, įamžintas bent prieš tris dešimtmečius. Šalia užrašas didelėmis raudonomis raidėmis: „Ieškomas: Bromas Borasovas. Vagis, iškrypėlis, niekšas. Labai pavojingas. Psichologiškai nestabilus. Už informaciją dosniai atlyginsime. Lietuvos policija“.
Bromas bent keletą minučių stovėjo ir spoksojo, bandydamas nuspręst, kaip reaguoti į tokį neįprastą peizažą. „Gal aš ten lidle kokio politiko mamą apkeikiau? “ toptelėjo jam. Bet tai nieko nekeičia. Bromas ištiesė ranką ir iškėlė nykštį pravažiuojančiom mašinom. Nepraėjo penkiolikos minučių ir jo visos likusios jėgos išgaravo kaip rytinė rasa. Bromo ranka nulinko ir tuoj pat nulinko jis pats.

- Olga! Bliat! Kiek galima?!
- Nu ką? Kas yra?!
- Vėl tu be tinklelio! “Kas?! Kas?! ”… Kiek tau reik kartot, kad užsidėtum plaukų tinklelį? KIEK?! Kad nepamirštum?
- Nu Aleksandrai, aš...
- DAKTARE! Tu į mane „DAKTARE“ turi kreiptis!
- Nu atsiprašau... DAKTARE Aleksandrai, nu bet niekas kitas jo nenešioja...
- Nes niekas kitas taip nesišeria kaip tu! Bliat… tu šeries... tu šeries kaip apšvitinta kalė! Visur vien plaukai! Tavo plaukai! Bobutės vis skundžias ir skundžias! Plaukai sriuboj, plaukai kokletuose, plaukai kompote! Kas tau negerai? Kuom tu sergi?
- Niekuo…
- Tai nachui tiek šeries??
- Nu aš… aš… aš nežinau!
- Bliat… ahhh… eik užsimauk tinklelį... nenervink.
- Gerai gerai...
- Nieko čia bliat gero! Pamatysiu dar kart be tinklelio, nuskusiu plikai! Supratai?!
- Taip Ale… Taip daktare!
- Eik! Staigiai! Bliat…
Pabudintas šio dialogo, Bromas atmerkė savo traiškanotas akis. Jis spėjo pamatyt ašarotą seselės veidą ir kaip žemai nulenkus galvą, ji išbėgo iš palatos. Daktaras, kaip apsiuostęs, bėgiojo iš kampo į kampą. Tikrino tai lašalines, tai aparatus, tai popierius ir vis murmėjo „cirkas, bliat, visiškas cirkas“. Jis buvo aukštas ir su labai tiesiu stuburu. Jo veidas itin vyriškos formos, su vešliais tamsiais plaukais ir trumpa tamsia barzda. Akys piktos ir ieškančios problemų.
Palata visa balta, pilnai užgrūsta ir smirdėjo nuodingais chemikalais. Joje gulėjo dar keturi pacientai. Dvi bobutės, pusiau sąmoningos ir dar dvi išvis be sąmonės. Atsižvelgęs į visą tai, Bromas nusprendė, kad jis guli Santariškėse. Bet tai buvo kone vienintelis dalykas, kurį jis savarankiškai suprato. Jam kilo daug klausimų, kurių jis norėjo paklausti daktaro, bet išgąsdintas jo agresyvumo, toliau gulėjo tyliai. Už minutės į palatą įsiveržė graži jauna mergina su vos vos rausvu chalatu.
- Aleksandrai... atsakyk man, kodėl gi Olga vėl verkia rūbinėj? – Užklausė ji labiau patenkintu nei pasipiktinusiu balsu.
- Nes durna yra! Dėl to ir verkia. Nes durna. – Greitai atšovė jis, nekantriai maigydamas kažkokio aparato mygtukus.
- Mmm... o kad kale išvadinai, su tuo nesusiję? Mmm?
- Ai! Išgyvens!
- Tai ir išgyvena… - Koketiškai šyptelėjo ji.
Bromas spoksojo plačiai atmerkęs akis. Mergina pastebėjo jo spoksojimą, bet nekreipė į tai nė lašo dėmesio. Atrodė ji jį laikė lyg eiliniu baldu ar išjungtu televizoriumi. Bromo akys neturėjo absoliUčiai jokios psichologinės įtakos šiai moteriai. Atrodė, kad vienintelis žmogus, kurį ji laikė žmogumi, tai buvo daktaras Aleksandras. Ji labai lėtai ir ramiai vaikštinėjo po palatą. Perbraukė pirštais per bobučių lovų metalinius pakraščius. Pakedeno savo auksinius, ilgus, garbanotus plaukus. Tada priėjo prie daktaro ir švelniai uždėjo ranką jam ant peties.
- Kad šiandien antradienis, nepamiršai?
- Oj tu… kaip gi pamirši… – Viską metęs, atsisuko jis į ją ir gašliai nusišypsojo. 
Mergina šį bei tą pašnabždėjo jam į ausį. Daktaras pradėjo kikenti labai žemu tonu ir tvirtai sugriebė jos sultingą užpakalį. Ji taip pat pradėjo kikenti, tik aukštesniu tonu ir prisiglaudė dar arčiau jo. Bromas pasijautė labai nepatogiai. Jis pradėjo skleist įvairius, nedrąsius ir negarsius garsus. Jis atsikrenkštė, šnapštelėjo nosimi ir dar viena iš pusiau sąmoningų bobučių prisijungė, skausmingai suaimanodama. Porelė nekreipė dėmesio. Jie pradėjo bučiuotis prancūziškai. Aistringai laižyti vienas kito nosis ir ausis. Desperatiškai bandydamas nukreipt šalin dėmesį, Bromas nusisuko ir pradėjo nesąmoningai čiupinėt šalia stovintį ir labai sudėtingai atrodantį aparatą.
- Ė!! Ką darai? KĄ TU BLIAT DARAI?! – Staiga suriaumojo daktaras Aleksandras, pastebėjęs Bromo elgesį.
- a? – Net krūptelėjo jis.
- Bliat! Supistas nachui bomžas!
- k-kas? kas yra?? – Išlemeno Bromas, į tos merginos panašiu, balseliu.
- „KAS! KAS! ”, bliat, ar tu bent nutuoki kiek tas “aparatas” kainuoja?!
- aš... aš než...
- Daugiau nei tu, bliat! Daug daugiau! Savo visus sudrožtus organus pardavęs, jo neatpirktum! Bliat, tik įleisk kiaulę trobon…
Mergina net neketino daktaro ramint. Priešingai. Kuo agresyviau jis rėkė, tuo labiau ji kaito. Ji vis intymiau jį glamonėjo rankom ir kojom ir daktaras, sujaudintas, rėkė dar agresyviau.
- Pirmą kart matai elektrinį prietaisą, kad taip noris čiupinėt? A? Gal geriau rozetę norėtum pačiupinėt? Labai jau įdomiai ji atrodo, nemanai? Gal paardyt norėtum, pasižiūrėt kas viduj? Pabaksnot su šakute? Ne? Šito nesinori? A! tu gyvent nori! ... Kodėl? Kodėl tu nori gyventi? Nu bliat, atleisk, kad klausiu, bet tu tikrai neatrodai kaip žmogus, kuriam gyvenimas saldus būtų... Tai gal ir nereikia tada. Gyventi tau. Ką tu su tuo gyvenimu vis tiek darai? Nei namų, nei žmonos, nei vaikų. Nei darbo, nei hobio. Nei sveikatos, nei motyvacijos. Nei pagarbos, nei savigarbos. Ir dar papuošimui, fanaras toks, kad atrodo niekad nebeužgis... Kam tau gyventi? Ar tu bent vardą turi? Ai, nesivargink, nesakyk. Pamiršiu aš jį vos tik baigus tau jį sakyt. Tu esi bomžas, valkata, elgeta. Tai yra vienintelis dalykas, kurį man reikia apie tave žinot. Nei tavo gyvenimas, nei tavo mirtis neturi jokios įtakos platesniam pasauliui. Vienintelis, kuris tavo gyvenimo pabaigą pastebėtų, tai nelaimėlis, kuriam reiktų utilizuoti tavo papuvusį lavoną. Tu esi niekas. Totalus niekalas. Nesurinktas šuns šūdas pievoj. Leist vaistus tau į veną, tai tas pats, kas pilt juos į tualetą. Šitos bobutės, ar dauguma jų, jos bent jau kažką nuveikė. Dirbo, susilaukė vaikų. Jei atsigaus bent trumpam, tai gal dar su anūkais pabus. Paseks jiem pasakas, papasakos apie senesnius laikus, praturtins jų vaikystes savo sukaupta išmintimi. Bet tu... Tavo vienintelė edukacinė vertė, tai tų vaikų vaikystės spartesnis užbaigimas. Parodymas jiems koks šis pasaulis gali būt šūdinas. Parodymas jiems, kokios yra šūdino augimo pasekmės. Įtikinimas jų, kad verta stengtis, mokytis ir dirbti. Vien tam, kad netapt tokiu šūdinu žmogum kaip tu!
Mergina tiesiog rujojo. Ji vos tvardėsi, buvo išsišiepus iki ausų. Jai vis labiau drėkstant, pradėjo drėkti ir Bromo akys. Jis taip pat vos tvardėsi. Nors didžioji dalis daktaro keiksmo ir skrido klišai, Bromas vis tiek jį virškino savo širdimi. Ir virškinimas buvo sunkus. Daktaras Aleksandras tęsė.
- Bliat, kas per padarai jūs… supisti bomžai! Dvokiantys gyvuliai! Tinginiauja, geria, triedaluos maudos, išeina tada basom į miškus prie briedžių priekabiaut, peršala ir tada mes jus, bliat, gydit turim! Nors pasiliktumėt tuose miškuose, bet ne nachui, turit dar ir visas gatves apspist! Kaip balandžiai, nachui. Bliat, negalima Aušros vartų pereit, neužkliuvus bent ant vieno. Ligoti, dvokiantys, išmaldos maldaujantys ir tuoj pat tą išmaldą prageriantys, balandžiai! Žiurkės, parazitai, erkės, bliat, uodai... tik ne kraują čiulpia, o gera nuotaiką ir alkoholį! Nu nachui! Jei mano valia būtų, Aušvico kaminai vėl rūktų!
Mergina, jau absoliučiai pasiutus, įkišo ranką į daktaro kelnes. Įkaitęs iki degimo, Aleksandras išleido riksmą, nuaidėjusį per visą pastatą.
- DINK IŠ ČIA!!! STAIGIAI BLIAAT!!! TUOJAU PAT NACHUI!!!
- b-b-bet.. - Kukčiojo Bromas.
- Rauk adatą iš rankos, pasiimk savo skudurus iš spintelės ir PYZDINK NACHUI IŠ MANO PALATOS!!! STAAAIGIAI!!! Arba išmokysiu skraidyt, bliat! STAIGIAI SAKIAU!!! TRYS! DU!! VIENAS!!!
Bromas pakluso, išsilupo lašelinės adatą ir iššoko iš lovos. Ir vos tik jam palietus grindis, daktaras pakėlę merginą, numetė ją ant ką tik atlaisvintos lovos ir mikliai, vienu mostu, numovė jai kelnes. Bromui pabėgus iš palatos, iš jos pradėjo irkluotis žvėriški klyksmai ir aimanavimai. Koridoriuje buvę darbuotojai, vaikščiojo nuleidę akis, bet nepamiršę kur eina. Eilinis antradienis. Bromas skubėjo. Ieškojo išėjimo iš šio košmaro. Ir išbėgęs į kiemą, net pasiekęs autobusų stotelę, jis vis dar girdėjo, kaip aistringai Santariškėse yra daroma meilė.

Bromas ėjo miškingu paupiu, miesto centro link. Beeidamas, jis virškino daktaro agresijos sukeltas emocijas. Suvirškinęs, jis pagaliau galėjo mąstyti ir spręsti ką daryti. Santariškėse, jis pragulėjo tris dienas. Bromas tai suprato iš savo barzdos ilgio, kojų miklumo ir palatoj nugirstos informacijos, kad šiandien yra antradienis. Daktaras Aleksandras nežinojo Bromo vardo ir laikė jį valkata. Prie palatos nebudėjo policija ir jam nebuvo uždėti antrankiai. Vadinasi policija jo nesugavo ir tai reiškia, kad jis vis dar yra medžiojamas. Jam buvo sunku suprast, kodėl patekimas į ligoninę automatiškai neužbaigė šios medžioklės. Kažkoks geras samarietis turėjo rast apalpusį Bromą ir atvežt jį ligonėn. Daktarai, neradę dokumentų, tikriausiai tingėjo arba pamiršo pasitelkt policiją jo identifikacijai. O galbūt jie tiek valkatų gydyt turi, kad tiesiog nebesivargina dėl jų švaistyt policininkų laiko? Tai nesvarbu. Kas svarbu, tai ką daryti toliau.
Bromas akivaizdžiai nebuvo patyręs iškylautojas ar tai koksai skautas. Miškuose neišgyvens. Jis neturėjo daug pažinčių, niekas prieglobsčio neduos. Jis neturi nei pinigų, nei dokumentų, o grįžti namo per pavojinga. Užsienis atkrenta. Niekur nepabėgs, ilgai nesislėps. Bromą anksčiau ar vėliau sugaus. Vienintelis logiškas sprendimas, tai pasiduoti ir atpirkti savo nuodėmes. Galbūt mažiau ir muš.
Taip Bromas nusprendė ir išėjo iš miškingojo paupio į pilkąsias žirmūnų gatves. Eidamas, dairėsi policininkų ir jų komisariatų. Bet besidairydamas, pamatė kai ką kur kas įdomesnio. Vidury gatvės gulėjo nutrėkšta raina katė. Ant šaligatvio sėdėjo ir ją mąsliai stebėjo rainas katinas. Likimas ir teisingumas palauks.
- Laba diena. – Pasisveikino Bromas.
- Laba diena. – Pasisveikino katinas.
- Gal galėčiau prisėsti šalia?
- Prašom.
Bromas atsisėdo ir giliai atsidūso. Taip jie sėdėjo kartu bent minutę, netardami nei žodžio.
- Pažystama? - Pagaliau paklausė Bromas.
- Sesuo.
- Užuojauta.
- Dėkui.
Praėjo dar viena rami tyli minutė, kurią nutraukė jau pats katinas.
- Visada atsargi būdavo. Kirsdama gatvę, visąlaik žiūrėjo ir į kairę ir į dešinę. Visąlaik, išskyrus šiandien... To ir užteko. Dabar ji žiūri tik aukštyn ir žemyn...
Nutrėkštos katės akys buvo išspaustos iš jos kaukolės ir iš ties, viena jų buvo nukreipta aukštyn, kita žemyn.
- Kur skubėjo? - Atsargiai paklausė Bromas.
- Pas meilužį, kur daugiau... Nepraėjo poros valandų, o jis jau su kita.
- Hm. - Išleido garsą Bromas, neturėdamas, ką atsakyti.
- Taip, mes katinai nesam labai emocionalūs padarai... nu bet tik porą valandų? Ji dėl jo raudotų bent dešimt tai tikrai... eh. O kiek laiko jūs, žmonės, dėl savo prarastų artimųjų sielojatės?
- Priklauso nuo žmonių ir jų artimųjų. Vieni visą likusį gyvenimą dėl vieno, kiti nė minutės dėl kito...
- Visą gyvenimą? Tikrai tokių yra?
- Na... Asmeniškai tokių nepažystų... Bet esu apie juos skaitęs, girdėjęs...
- O kaip patsai? Kiek pats esi ilgiausiai sielvartavęs?
- Hmm... – Susimąstė Bromas. – Parą. Vieną dieną ir vieną naktį. – Galiausiai atsakė jis užtikrintai.
- Hm. – Išleido garsą katinas, nenorėdamas ištart, kad skamba trumpokai, bet nesugalvojęs nieko kito.
- Mano auklėtoja...
- Auklėtoja?
- Na, aš našlaitis buvau... Visą vaikystę išgyvenau vaikų namuose. Tai buvo labai liūdna vaikystė. Tėvų niekada nepažinojau. Mama mirė mano gimdymo metu. Tėvas pasikorė sekančią dieną. Niekada neturėjau nei vieno tikro draugo. Kiti vaikai nuolatos iš manęs tyčiojosi. Dažnai mušdavo... Turėjom auklėtoją, kitą, praeitą, nebeatsimenu jo vardo...  Nežinau kodėl jis pasirinko tokią profesiją. Jis nekentė vaikų. Jo nė kiek nedomino nei mūsų norai, nei nenorai. Jis matydavo, kad mane muša, bet nieko dėl to nedarydavo. Jis tik kartais surėkdavo, kai per daug triukšmaudavom. Apart to, visiškai nieko... Jokio dėmesio, jokių pastangų. Jokių emocijų apart paniekos ir pykčio. Vienintelį kartą, kada mačiau jį besišypsantį, tai tik tam savo supistam terjierui, kai jis primyžo ant mano lovos... eh... žodžiu. Taip jis pradirbo bent dešimtmetį. Jį galiausiai atleido, kai gavo teistumą už narkotikų vartojimą. Jį pakeitė kitas auklėtojas, kurio vardo irgi nebeatsimenu. Šis pradirbo tik savaitę. Jį atleido, kai pradėjo lietis skundai dėl seksualinio priekabiavimo. Po jo atėjo dar du pedofilai ir tik tada direktoriui pagaliau susišvietė į darbą priimti moterį... Jos vardas buvo Akvilė. Man tada buvo gal trylika ar keturiolika ir tai buvo pirmas žmogus, kuris jautė man empatiją... Ji labai miela buvo... ir šilta ir linksma ir ji nuolatos šypsodavosi. Ji matė, kaip man sunku ir visada stengėsi padėti, apsaugoti, paguosti. Mane vaikai vis dar mušdavo ir tyčiojosi, bet niekada, kai Akvilė buvo šalia... Neilgai trukus, į ją pradėjau žiūrėt kaip į mamą. Bet aš niekada nedrįsau jos vadinti mama...
Bromas išsitiesė, atsilošė į rankas ir pažvelgė į dangų.
- Ją išprievartavo. Vaikai ją išprievartavo. – Pagaliau tęsė Bromas, po pusės minutės pertraukos. - Hmm... galbūt dėl to direktorius taip nenorėjo moterų įdarbint... Ah, tie vaikai... Jų penki buvo. Keturi dvylikmečiai ir vienas penkiolikmetis, jų „lyderis“. Įsivaizduoji, jie net gyrėsi tai padarę. Nenustojo man ausų badyt, net jai nusižudžius... Ji persipjovė riešus. Tą patį vakarą, vos grįžus namo. Daug verkiau sekančią dieną, kai tai sužinojau. Buvo sunku. Labai sunku... Galvojau ir pats persipjaut riešus, bet neišdrįsau... Ah, tie vaikai... Jie žvengė, lyg būtų kokį pokštą iškrėtę. Lyg būtų... ah. Nesvarbu...
Bromas toliau žiūrėjo į dangų, nepakeitęs pozos, beveik be emocijų. Jis netarė nei žodžio jau gal penkias minutes. Tyla nebuvo nei sunki, nei purvina. Abu sėdėjo ramiai. Galiausiai katinas paklausė klausimo, nes nusprendė, kad atėjo laikas paklausti klausimą.
- Kaip išgyvenai?
- Dienos pabaigoje, kai visi miegojo, nuėjau į auklėtojų kabinetą. Jis buvo paliktas neužrakintas. Pradėjau kuistis ten, naršiot visus pakampius. Ieškojau kažko, nieko konkretaus. Akvilės aš ieškojau... Galvojau gal ką paliko, gal rasiu ten nors truputėli jos... Kažką lyg ir radau. Nebeatsimenu ką, bet tai manęs netenkino ir aš ieškojau toliau. Ieškojau, ieškojau, ieškojau, bandžiau rasti kažką, ką nors... – Jis šyptelėjo netikėtai. – Ir pagaliau radau! Radau narkotikų! Po grindų plytele, valerijoninis buteliukas, pripildytas tikrai ne valerijonu. Kažkokios įvairių spalvų ir formų tabletes. Iš kart pradėjau ryt kaip saldainius. Labai karčios jos buvo. Bet valgiau toliau. Aš žinojau kad tai narkotikai, aš žinojau kad galiu perdozuot ir mirt. Bet šios žinios tik skatino mano apetitą. Bet ką, bet kas, kad tik ašaros nebetekėtų... Labai gerai, kad nepilnas buteliukas buvo, nekalbėčiau dabar su tavimi... Po penkių minučių prasidėjo labai sunkiai apsakomi procesai. Atrodė lyg tirpsta smegenys... Ar bent jau ribos tarp jų ir aplinkos. Žmogeliukas tarp smilkinių, tas mažutis, jis pradėjo storėt, augt... Augo ligi kol tapo viskuo, ką mačiau ir girdėjau. Purvai ir dulkės tapo ornamentais ir tie ornamentai pradėjo plaukti ir kvėpuoti. Kabinetas pradėjo trauktis ir gilėti. Pirštai pradėjo jausti skonį. Jie buvo labai jautrūs. Liesdamas paviršius, jaučiausi, lyg juos laižyčiau. Ašaros nebetekėjo. Jos susigėrė į mano žandus. Viskas pradėjo plaukti, viskas kvėpavo ir atsigavo. Visi garsai lyg atitolo ir nutolimą kompensavo pagarsėjimu. Ant stalo buvo palikta kažko skaitomo, bet skaityt nebesugebėjau. Raidės žaidė su manimi, šaipėsi žaismingai. Perskaitai vieną jų ir ji peršoka kitas raides ir vėl tu ją skaityt turi... Žodžiai irgi šoko, suposi ir glamonėjosi... Patekau į tunelį. Jo sienos dainavo natas, kurias Dievas uždraudė žmonėms išgirsti. Geometrija puikavosi savo lankstumu. Viskas šoko, viskas šoko... oi ir kaip viskas mokėjo šokti!... – Bromas nusišypsojo dar plačiau, vis dar spoksodamas į, toli toli, keliaujančius debesis. - Tunelio gale buvusi šviesa nebuvo akinanti. Ji turėjo savitą formą ir spalvą, bet net matematika šių neapibūdintu. Aš sutikau Dievą... aš pamiršau jam nusilenkti. O gal būt jis nenorėjo, kad prisiminčiau...
Bromas nukeliavo kartu su debesimis. Jis pradėjo murmėti itin nesuprantamai. Katinas, atsisuko į bromą ir savo sunkiu žvilgsniu pasiūlė jam grįžti žemėn.
- Ai... Žodžiu... Tie elfai man padėjo susitaikyti su netektim. Kitą dieną, kai daktarai mane partempė atgal, aš apturėjau baisias pagirias. Jos užsitęsė ir į antrą ir į trečią dieną. Viskas vis dar plaukė, bet nebe taip grakščiai. Ir kvėpavo, bet nebe taip giliai... Man skaudėjo viską, ir galvą ir galūnes, bet nebe širdį. Jaučiausi labai prastai, bet nebe taip prastai, kaip prieš kelionę... Daktarai sakė, kad susižalojau smegenis, bet su jais nesutikau ir vis dar nesutinku. Aš jas kaip tik pasigydžiau! Nuo tada aš beveik niekada nesijaučiau vienišas. Beveik niekada nebuvau paliktas vienas. Susidraugavau su žiurkėm ir tapetais, su šluotom ir gėlėm. Mane įvaikino tūkstančiai tėvų! Ir neturėjęs nei vieno, dabar turėjau tūkstančius draugų...
- Pažystamas? – Staiga jį pertraukė katinas, žvilgsniu rodydamas į kiek atokiau stovintį žmogų. Tas žmogus spoksojo į Bromą lyg būtų įsitikinęs ką mato, bet tik devyniasdešimt devyniais procentais. Tas žmogus turėjo ilgą žilą barzdą, skrybėlę ir ilgą juodą chalatą. Vos tik Bromui atsisukus, jis tuoj pat greitai nužingsniavo tolyn, nuolat atsisukdamas, kad įsitikint ar jo nesiveja.
- Pirmą kart matau. Eh... ko gero iš žinių mane atpažino...
- „Iš žinių“? – Kilstelėjo antakius rainasis.
- Tikriausiai... Iš televizoriaus... arba interneto... jutubės... arba to stendo...
- Tu gal koksai garsenybė? Bėgi nuo šlovės? A?
- Che... Ne. Tikrai ne nuo šlovės...
- O nuo ko tada tu bėgi?
- Aš sėdžiu, ne bėgu...
- Aha.
- ...
- ...
- Aš esu nusikaltėlis! – Išsprūdo Bromui, po pusės minutės tylos. – Aš prisidirbau... Katine, aš nusikaltau! Baisiai nusikaltau! Dabar tas žmogus nusuks už kampo ir iškvies policiją... Ir jis pasielgs teisingai!
- Aš klausau.
- Apkeikiau pensininkę... Sukėliau jai infarktą... Ko gero užmušiau jos šunį ir palikau ją kankintis... Net greitiosos neiškviečiau! – Bromas aptilo minutei, išpažintis buvo sunki. – Kažkas kitas lyg ir iškvietė, girdėjau sirenas... bet ne aš! Aš, vietoj to, nusprendžiau prisigert! ... ir kadangi pamiršau piniginę... dar ir apsivogiau! Bet taip rimtai...  šlykščiai ir agresyviai APSIVOGIAU... Ir lyg to neužtektų, girtas prie merginos priekabiavau... Įžeidžiau, praktiškai gyvuliu pavadinau... Nu baisiai prisidirbau, tikrai baisiai... Kas per degradas... Kas man užėjo? Aš vis dar nesuprantu, kas man užėjo! – Jis aptilo dar vienai, dar sunkesniai, minutei. - Išlepau... Štai kame reikalas. Aš išlepau! Gavau dovaną, didelę dovaną. Lyg Dievas pagaliau būtų pasigailėjęs. Bet išlepau... Išpuikau, išnaglėjau, suįžūlėjau... Išėjau į miestą, pas žmones. Ketinau pasidalinti savo „išmintimi“ – Bromas šį žodį išspjovė lyg geltoną snarglį. – Bet sugebėjau pasidalint tik savo įžūlumu. Matomai nieko daugiau ir neturėjau...
- Hmm... ką ketini daryt toliau?
- Pasiduoti... o ką daugiau? Ką aš daugiau galiu daryt? Aš tiesiog nebeturiu daugiau jėgų bėgti... Ir kur aš bėgčiau? Ir po kartonine dėže likusį gyvenimą pragyvent nenoriu... ir į miškus nenoriu! Buvau jau ten. Nieko ten gero... Ne. Dabar atvažiuos policija ir aš jai pasiduosiu. Sakysiu „Prašau nemuškit, aš pasiduodu! ” ir tada gal bent jau nebereiks jaudintis kas bus…
- Kodėl anksčiau nepasidavei?
- Hmpf! …Bijojau!
- Hmm…
- Sakiau gi, aš išlepęs. Aš nesu drąsus žmogus. Aš esu degradas... Tinkamesnio žodžio man nerasi. Degradas! Nusidegradavau totaliai… Ir dabar aš pasiduosiu ne iš kažkokio tai Dostoevskinio praregėjimo, bet iš elementaraus nebeturėjimo jėgų bėgti! Mane teis ir aš rangioliosiuos, kaip šliužas, nuo kiekvieno kaltinimo! Manęs klaus “Ponas Borasovai, ar pažystate šitą bobutę? “ ir aš uždėjęs ranką ant širdies, bet slėpdamas savo akis nuo jos pikto žvilgsnio, teigsiu „Ne, ponas kaltintojau! Matau ją pirmą kartą! Prisiekiu Dievu! ”. Niekas netikės, visiem viskas bus akivaizdu. Įrodymų ir liudininkų į valias, bet aš vis tiek rangioliosiuos! Man bus į naudą viską pripažint iš kart. Teisėjas net pasigailėtų, ko gero, pamatęs mano išpažintines ašaras... Bet aš RANGIOLIOSIUOS! Nes bijosiu… Nes toks žmogus tiesiog esu! Degradas! Šliužas! ... Bailys... eh... – Jis stabtelėjo, patrynė smilkinius minutėlę ir tęsė. – Mačiau tokį įspūdingą video neseniai. Iš rytų fronto. Jame rusai filmuoja nuginkluotą garbaus amžiaus Ukrainos karį. Jie reikalavo jo išsižadėt savo tėvynės. Ukrainietis akivaizdžiai matė, kas jo laukia, jei nepaklus. Visgi, jis ramiai įtraukė paskutinį cigaretės dūmą ir tvirtai ištarė „Slava Ukraini“. Jį sušaudė... Kai jaunas buvau, svajojau tapti tokiu žmogumi, kuris sugebėtų mirti būtent taip. Bet dabar esu koks esu ir mano mirtis bus tokia kokios nusipelniau: Aš susilaužysiu stuburą, kai bandysiu sau pasičiulpt. Aš gulėsiu ant grindų, paralyžiuotas žemiau kaklo. Aš šauksiuos pagalbos, bet niekas neatsilieps. Ir mirsiu sekančią dieną, nes tik tiek ištempsiu be maisto ir vandens!
- Gal nori parūkyt? – Tai buvo vienintelė paguoda, kurią katinas tuo metu gebėjo suteikt.
- Parūkyt?
- Turiu cigarilių. Vinstono žalių.
- ... Nu mielai, ačiū! – Jis šūktelėjo sarkastiškai, bet kartu ir nuoširdžiai.
Katinas atsistojo ir po juo, pasirodo, visą laiką gulėjo pigių cigarilių pakelis ir perkūno degtukų dėžutė. Katinas atsisėdo ant užpakalio kaip žmogus. Jis mikliai išsitraukė dvi cigariles. Vieną padavė bromui ir kitą užsikūrė pats. Bromas taip pat užsikūrė, bet ne taip mikliai. Penkis degtukus sugadino. Jis nebuvo rūkorius. Pirmąjį dūmą įkvėpęs, juo vos neužspringo. Bet įpusėjus cigarilei, Bromas išmoko ja mėgautis ir dabar jie abu sėdėjo, rūkė ir tyliai laukė likimo.
Ir lyg pagal susitarimą, taip itin punktualiai, su paskutiniais dūmais ataidėjo sirenos. Bromo širdis sustingo. Jo kojos sukruto, bet jis jas sulaikė. Bromas išpūtė paskutinį dūmą su drebančiais plaučiais ir sutrynė nuorūką į bordiūrą. Mėlyna, raudona, mėlyna, raudona ir aštriai sucypė padangos tiesiai prieš laukiančiuosius. Iš mašinos išlipo du policininkai ir ryžtingai nutaikė ginklus į nusikaltėlį.
- Nė krust, išgama! Šausiu! – Sustaugė tvarksargys.
Bromas staigiai atsistojo ir aukštai iškėlė rankas.
- Prašau nešaukit! Aš pasiduodu! – Sušuko jis, lyg parepetavęs, bet nepakankamai.
- Ojoj! – Sumiauksėjo katinas.
- Ei! Ei Bromai! Psst! – Garsiai sušnabždėjo policininko pistoletas.
- Sakiau nė krust, bliat! Laikyk rankas aukštai!
- Laikau! Laikau!
- Ojojoj…
- Bromai! Klausyk! Mes neturim daug laiko… Šitas kiaulius įsitempęs, jaučiu kaip prakaituoja jo pirštas. Klausyk...
- Nichuja tu nelaikai! Aukštai, sakau, AUKŠTAI!
- Bromai! Paimk mane! Aš atsistačiau į saugią padėtį. Jis nešaus! Aš užblokavau savo gaiduką! Davai seni! Aš tikiu tavim! Jis valgė spurgas, jo visa ranka riebaluota ir prakaituota. Tau tereikia stipriai mane sugriebt ir aš bemat išslysiu iš jo rankų! Davai seni, davai!
- Ojojojoj…
- Ką? Ką tu kalbi? Jų du! Jų du!
- Davai seni, davai! Nėra laiko! Tu gali, aš tikiu tavim!
- Kas ką?! Psichas nachui! Kas su tavim kalba?? Ką tu išdarinėji? Aš tave rimtai nukalsiu!
- Ojojojojoj…
- Davai seni, davai! Ten mano draugas, jis irgi neiššaus! Davai! Šitie dūchai tik apsimeta vierchais, jie kiauras dienas spurgas valgo! Spurgas sakau! Ir dar animę, lochai, žiūri!
- Ne! Nereikia!
- Ojoj.
Policininkas pistoletu trenkė Bromui į kaktą.