gyvulinės kilmėsGuliu pievoje tarp veidrodinių gėlių, matau tūkstančius savo atvaizdų žieduose ir klausausi kylančio erdvėlaivio riaumojimo. Startinio variklio griausmas – tarsi requiem mano svajonėms apie naują gyvenimą.
Prie kojų įsitaiso porelė Sirijaus tigrų. Jie tupi ištiesę trišakas uodegas ir žvelgia į dangų. Kylantis laivas – gana retas reiškinys Gėjos džiunglėse. Na ir tegul sau spokso į valias.
Galvoje gaudžia sunkūs tamtamai, o šlykštus laibas balsas kartoja: „Štai ir pakliuvai, mulki“. Tikra tiesa, kitaip nė nepasakysi. Dabar jau nėra kur skubėti, pailsėsiu dar mažumėlę…
O juk turėjau velniškai puikų planą, apie kurį Džetas nė nenutuokė. Kol jis bastėsi kalnuose ieškodamas neįkainojamų artefaktų, stovykloje prisijaukinau tuodu laukinius tigrus. Jie pasirodė velniškai imlūs dresavimui. Stebuklas, kiek galima nuveikti turint elektrinį vėzdą ir pakankamas drakų mėsos atsargas. Drakas – tai toks paukštpalaikis šuns snukiu ir vištos nagais. Sutemus statydavau kilpas, viliodamas juos pašvinkusiais konservais ir pūdyta žuvimi. Tik taip juos gali sumedžioti. Sirijaus tigrams tokia paukštiena – kaip pyragėlis su glajumi.
Taigi, tikėjausi, kad Džetas pames galvą, išvydęs tuos pabaisas pastojusius mums kelią. Savaime suprantama, gelbėdami savo kailį turėjome palikti krovinį ir nešti mieles nuo tikros pragaišties. Nusiplukiau, kol išmokiau tuos padarus paslėpti pažymėtą konteinerį vienoje nuošaliausių olų.
Aišku, mes su Džetu nelinkę taip lengvai pasiduoti. Pasiekę erdvėlaivį apsiginkluojame ir sugrįžę skenuojame apylinkes ligi sutemų. O gal ir kitą dieną bergždžiai šukuojame visas įkalnes, tarpeklius ir upių pakrantes. Suprantama, niekas neišdega. Galiausiai išskrendam nieko nepešę ir keikdami džiungles prarijusias mūsų lobius. Tuomet, dar kiek pasibastęs po visatos užkampius, sakau Džetui, kad man jau gana tokio gyvenimo – ašaringas atsisveikinimas, snargliai, seni geri prisiminimai… Išvykdamas, kuo ramiausiai brėžiu apgaulingą ratą padangėje, o tada keičiu skrydžio trajektoriją ir šaunu tiesiai į Gėją. Tik aš vienas!
Maniau, kad tai tobulas planas, bet pasiutėlis Džetas vienu smūgiu perkalbėjo mane. Atjungė savo ledkirčiu, griebė konteinerį ir šoko į valtį, kol sutrikę tigrai suko ratus aplink mano pasliką kūną.
Dabar, matyt, drybso prie pulto ir žvengia, nepaisydamas augančios skrydžio perkrovos. Žinoma juokiasi šmikis, juk ir jis, ir visas mūsų laimikis saugiai ilsisi startuojančiame denyje. Akimirksniu prisimenu Ganimedo ledynus ir kardadantes rajas, zujančias gelmėse mums ieškant sudužusio deimantų kasyklų transporterio. Susibūrę spiečiais tie gyviai buvo ypač pavojingi. Bet Džetas šokdavo į stingdančias properšas be jokio baimės šešėlio. “Visai nebūtina gerai plaukti, – sakydavo jis, – svarbiau nelikt paskutiniu. ”
Garsiai išsikeikiu, bet tai nepadeda. Neįvertinau šunsnukio, ką ir sakyti…
Virš manęs pakimba kraupus snukis. Iš atvertos burnos kyšo siaubingos iltys, karštas alsavimas nutvilko veidą. Tigras nepatikliai uosto mane, braižydama odą aštriomis ūsų antenomis. Šalia pasirodo dar stambesnis ir nuožmesnis padaras. Pabaisa klausiamai urzgia ir nosimi baksnoja man petį. Tai Klaidas. Jis užsimeta mano bejėgę ranką ant raino sprando ir trūkteli viršun. Bonė žvelgia į mus, tada palenda po kita pažastimi ir padaro tą patį. Žvėrys atremia mane į nuožulnų akmenį, bet aš lieku persikreipęs, lyg sulūžusi lėlė.
Gerasis bičiulis Džetas sutraiškė man stuburą ir tikėjimą žmonėmis tuo pačiu. Na gerai, ir aš ne šventas, norėjau visko tik sau… Bet už tai nužudyti!
– Šiąnakt nestatysime kilpų, – sakau tigrams. – Šiąnakt į medžioklę eiti neteks.
Klaidas nuprunkščia seiles drimbančias iš nasrų, Bonė net nepasuka galvos. Ji atgręžė mums dryžuotą nugarą, stebėdama sidabrinę juostą vertikaliai kylančią dangumi. Mano smakras įsirėmęs krūtinėn, negaliu pakelti galvos, tik iš padilbų matau, kaip erdvėlaivis tolsta.
Na gerai, broluži Džetai, pavadinkime tai lygiosiomis. Pats žinai: Gėja - karantininio tipo planeta. Štai todėl geostacionariose orbitose sklando bent tuzinas sargybinių platformų užprogramuotų sunaikinti bet kokį laivą, be leidimo kertantį erdvę. Jei tik įmanyčiau, pasiekčiau kuprinėje paslėptą licencijos lustą, pakelčiau į žalsvus Gėjos debesis ir garsiai nusikvatočiau. Pasilikau jį sau. Cha cha! Dėl visą ko. Bet kūnas neklauso manęs, tegaliu žvelgti į dangų ir blankiai šypsotis.
Pagaliau ryškus blyksnis nušvinta pro debesų miglą. Sunkus dundesys ritasi per dangų, sakytum priminimas apie neišvengiamą atpildą. Tačiau mano viduje kyla sumaištis. Turėčiau juoktis, o vis dėlto iš viršaus kartu su laivo skeveldromis, tarsi maži meteoritai, liepsnodami skrieja ir mano neišsipildę turtai.
Priglaudžiu Klaidą prie savęs. Glostau šiurkštų pakaušį ir klausausi meilaus galingo maurojimo. Jaučiu kaip pamažu gęsta paskutinė viltis, tolsta niekingų troškimų aidas.
Bonė pažvelgia į mane. Kurį laiką gręžia bevyzdėmis juodomis akimis. Už jos kyla vakaro žara. Įkypas raudonas brūkšnys įbrėžęs dangų nuskęsta smaragdinio vandenyno tolybėje. Klaidas taip pat pakyla. Tada iš jo nasrų pasigirsta grėsmingas urzgesys. Baksteli snukiu dar sykį ir aš bejėgiškai pavirstu ant šono. Bonė prašiepia iltis, tyliai šnypšdama ir sėlindama artyn.
– Ką gi, draugužiai, – žiūrėdamas į aptemusį dangų, kreipiuosi į savo urzgiančius alkanus tigrus. – Šią naktį nestatysime kilpų. Šią naktį niekam medžioti neteks...
