Sibiro tremties prisiminimai-13

Gyvenimas, tradicijos ir kūryba  Sibiro tremtyje. -1

      1949 metų pavasarį, atvykus į Krasnojarsko kraštą, Abano rajoną, rajono centrą Abano miestelį, dalis- apie 80 tremtinių šeimų apgyvendino Abano rajone. Rajono centre Abanas buvo 2 kolūkiai-kolchozai. Tremtinius suskirstė į dvi grupes, maždaug po lygiai, kiekvienam kolūkiui. Kiekvienas kolūkis sudarė po 5 brigadas. Vienas, į rytus nuo Abano gyvenvietės, buvo Lenino kolūkis, antras  Budiono kolūkis buvo  į vakarus nuo gyvenvietės, -arčiau  Lietuvos.  Dalį  tremtinių, liko Abano gyvenvietėje, arčiau abiejų kolūkių kontoų-raštinių.  Likusius, šeimomis išskirstė į brigadų centrus ir apgyvendino apleistuose, kažkada, medkirčių suręstose barakuose. Šios nausedijos, nuo Abano gyvenvietės buvo nutolusios skirtingai, nuo 15 iki 5-10  kilometrų. Tarp  išretintos taigos plotų  už keletos kilometrų nuo Abano,  tyvuliavo skirtingų dydžių trys ežerai. Vienas nedidelis, maždaug 150 metrų skersmens apskritimas, antras žymiai didesnis apie pusė kilometro apskritimas, trečias buvo tikrai didelis ežeras, poros kilometrų ilgio ir vieno kilometro pločio. Šie ežerai buvo išsidėstę į grandinę,  tarpai tarp jų buvo nedideli- apie  100- 200 metrų. Krantai aplink ežerus buvo pelkėti ir prieiti buvo sudėtinga, tik matėsi, nuo kranto į ežerą, vėjų nuversti, gulėjo dideli drebulių, maumedžių ir kedrų, laiko ir vėjų nugludintomis šakomis kamienai, kyšojo iš vandens. Toliau nuo krano, už 100-200 metrų, matėsi išretėjusios pelkėtos  taigos plotuose,  pavieniai, paveikti žaibų ir kitų  gamtos stichijų,  stori 5-7 metrų aukščio  aptrupėjusiomis nuo laiko šakomis kedrų kamienai. Nakties metu, mėnesienoje, krankianciu varnu ir juodvarnių burių fone jie buvo panašūs į  vaiduoklius.  Jų viršūnėse vanagai ir ereliai išperinti  palikuonis įsirengdavo lizdus. Po kelių metų,  Antanui, per vasaros atostogas, teko gyvai susidurti ir patirti su vanagų nuotykį. Bet tai jau yra kita istorija- atskiras pasakojimas.
          Kaip kalbėjo žmonės, šie ežerai buvo  susijungę pozeminiais kanalais.  Tai nebuvo moksliškai įrodyta, bet iš vietinių gyventojų sklido kalbos, kad buvo atsitikimas, kai nuo staigaus  kalno šlaito,  nuriedėjo du raguoti kinkomi jaučiai, - važnyčiotojas negalėjo jų sulaikyti ir nuo stataus kalno jaučiai įkrito į mažesni, „Velnių“ vadinama ežerą ir nuskendo. Tik sekančiais metais, tinklais  žvejojantys žvejai, trečiame, „Didžiuoju“ vadinamu ežere, aptiko jaučių skeletus. Taip, pasakojimai pasitvirtino, kad ežerai yra susijungę pozeminiais kanalais.
          Pirma tremtinių vasara, atšiauriame Sibire, teks apsiprasti, -susipažinti su  aplinka, gyventojais, susipažinti su nežinomu, svetimu kraštu, gyventi, svajoti ir kurti buitį.
        Įsikurimas buvo sudėtingas ir sunkus. Per vasarą reikėjo sunkiai dirbti kolūkio darbus ir įsirengti būstus.  Čia buvo viskas neįprasta ir svetima.  Dalis tremtinių buvo palikti gyventi Rajono centrinėje gyvenvietėje Abane. Pirmomis gyvenimo savaitėmis, rajono valdžia apgyvendino pas vietinius gyventojus. Dažniausiai  buvo apgyvendinami pas vienišus žmones, arba ištuštėjusiose lūšnose. Daugelis vietinių vyrų, kurie karo metu buvo paimti į  kariuomenę  žuvo karo frontuose ir negrįžo. Vietinė valdžia, lengvatinėmis sąlygomis, privalomai liepė pirkti obligacijas ir kurtis ištuštėjusiose lūšnose. Buvo suteikta galimybė, šios namelius išmontuoti ir persikelti į kitą  pasirinktą vietą. Taip,  lietuviai tremtiniai, sutartinai stengėsi įsikurti  gyvenvietės pakraštyje, vienoje iš valdžios parinktų gatvių. Kam nepavyko įsikurti per vasarą, teko kastis į žemę, - įsirengti žemines, Tokių atsirasdavo vienas kitas. Tai buvo daugiau vieniši žmonės Lietuvoje gyvenę prie ežerų,  upių ir žvejojo-gaudė ir rūkė žuvis. Kolūkio darbai jiems nepatiko, todėl prisistatė kaip patyrę žvejai. Jie buvo vienišiai, todėl nusprendė, kolchoze nevergauti, geriau  per vasarą išsikasiu žieminę greta „Didžiojo“ ežero, -pažadėję valdžiai, kad gaudidami žuvį, bus naudingesni vietiniai valdžiai, gyvenvietės gyventojams ir  sovietiniai valstybei. Vietinė valdžia pasitarė - žuvis jiems patiko ir kepta ir sūdyta-vytinta, vadinama „vobla“ ir rukyta, apie kurią nebuvo girdėję, -davė sutikimą  gyventi prie ežero. Žvejus aprūpino šiokia tokia žvejybos įrangą žvejoti vasara ir žiema.  Gyvenvietėje likę tremtiniai buvo priskirti pirmai kolūkiniai brigadai.  Čia valdžia nusprendė išmintingai, -išsiaiškino ką sugeba dirbti likę gyvenvietėje, - kokias turi specialybes. Pasirinkimas buvo teisingas-nenuviliantis. Suregistravo statybininkus, stalius, dailides, mūrininkus, mechanikus- mašinistus ir kitus auksarankius. Antano tėvelis buvo ne tik ūkininkas, bet ir statybininkas, dailide, stalius ir mūrininkas. Galima sakyti -auksinių rankų meistras.
      Taip prasidėjo pirmą nerami tremtinių vasara.  Ką arti, akėti ir ką sodinti, pirmą vasara buvo visiškai neaišku, svarbiausiai, neturėjo sėkliniu bulviu. Daržovių sėklų, daugelis tremtinių buvo pasiėmę  iš Lietuvos.  Todėl, prie namų, atsirado lysvės.  Žemė buvo neleista, ne nualinta, todėl Lietuvos  ūkininkų rūpestingai išdirbtas juodžemis davė gerą derlių.  Daržovės; agurkai, morkos, svogūnai, česnakai, burokėliai gausiai užderėjo, bet... duonos ir bulvių buvo trūkumas. Duonos,  ir susmulkintų vytintų bulvių davinius, du kartus per savaitę, tekdavo vykti į paskirstymo punktą  atsiimti davini pagal korteles. Atsižvelgiant į šeimos sudėtį, mėnesiui  skirdavo atitinkamą kiekį gabalinio cukraus, nafta dvokiančio margarino, aliejaus ir kitokiu kombinuotų riebalų, žibalo. Kai pritrūkdavo cukraus, duodavo pakelį saldaus sacharino. Higenai palaikyti skirdavo gabalėlį ūkiško muilo ir DDT miltelių- apsiginti nuo parazitų. Vasarai baigiantis, prasidedant rugsėjui,  kolūkių brigadininkai visus gyvenvietės  kolūkiečius išsiųsdavo į laukus, kasti bulves.  Tremtinių nuostabai, čia nebuvo įpročio, bulves prižiūrėti, kaip įprasta Lietuvoje. Čia buvo kitokios tradicijos. Baigiantis pavasariui, visas  kolchozas, pasiėmę kastuvus vykdavo į tuščius laukus. Prieš sėją,  traktoriukai geležiniais spygliuotais ratais paruošdavo šiek tiek dirvožemį vilkdami drapakus, akėčias, sugriebdavo pernykščią žolę. Atsiverdavo didžiulis, paruoštas sėjai laikas. Kolūkiečiai sustoję kaip „fronte“ gretomis,  kvadratiniu- lizdiniu būdu,  kasė duobes ir  mėtė  sėklines bulves. į derlingą Sibiro žemę.  Vagojimui, jokios technikos nebuvo.  Pavasarį kolūkis pasodina, artėjant rudeniui, su kastuvais rankose, kolchozas vaikšto po laukus ir ieško bulvių kerus,  Ir ką galvojat?  Iš didelio lauko, prikasa nemažai bulvių, Dalį derliaus atideda valstybei,  dali našlaičių namams, dalį miestelio valdžiai, o kas iko kolūkiečiams. Taip iš valstybės fondo buvo skirta po keleta maišelių ir tremtiniams.  Brigadininkai džiaugiasi „gausiu“ bulvių derliumi. - Kaip gera kolchoze gyventi....