arivaderčimijamor

Visiškai išgręžė suvėlė ir sumaišė vienon košėn tas laikas nuo vasaros pradžios. Stengiuosi, kad viskas baiginėtųsi kuo lygiagretesniais judesiais, stengiuosi, kad mano stalinė lempa neprižadintų to Pono Nieko. Aš viską stačiau, Tu viską griovei. Sakei, byra, byra... Siūliau susiklijuoti delnus, bet kartojai: "byra, byra.." Žodžių mažėjo, ilgesys tirštėjo, kol sapnai visiškai užžėlė mano sąmonėje. Vaikščiojau gatvėmis, važiavau autobusais ir vargu beskyriau susapnuotas ašaras nuo realiai drėgnų skruostų. Keistai tylėjai. Net prakalbinai mane.
    Dabar deginu žvakes už Tave ir meldžiuosi numirusiam dievui, kad tik Tau keliai labai neskaudėtų nuolat pargriūvant besikeliant ir remiantis alkūnėmis į tą nuolatinį mėšlą. Viską perskaičiau iš naujo šiąnakt, visus laiškus, išgyvenau pačią pradžią iš naujo. Tik skaičiau viską nuo tuščio galo iki tokios klegesio pilnos pradžios, kai dar buvo karšta ir nelietėm viens kito.
    Sunku užmigti nes kankina kvailas sentimentalumas. Neturiu cigarečių, o taip norisi. Irzlios mintys sukasi ir vėl grįžtu prie  seno. Homo sentimentus. Sakei, pas mane per daug liūdesio. Langai per siauri, kad prasibraučiau į Tavo kambarius. Kažko labai labai trūko.
  Nors abu esame žvėrys nudraskytu kailiu nors vienodai skandiname vienatvę alkoholyje nors kartais kažkas pasirodo taip artima ir panašu....

  Vis dėlto.

  Viskas susisuko ir išdūmavo.

  Buvo malonu pažinoti. Labai. Take care.