Jos žvilgsnis bėgo į tolį, skindamas
neaprėpiamas erdvių platumas.
Jame galėjai įžiūrėti
žemuogių pievelę
(iš tos tolimos vasaros)
ir šalia prigulusius
geležinkelio bėgius.
Netgi garvežio švilpimas
atsispindėjo jos
dideliuose vyzdžiuose.
Kai ji lengvai
krusteldavo,
keldama kavos
puodelį prie lūpų,
jame banguodavo jūra,
supdama saulėje skęstantį
baltą laivą rožinėm burėm.
Jos žvilgsnis vis bėgo į tolį, ieškodamas
žiburio – vienintelio – jau seniai nebe jai skirto.