Viešojo personažai

Blondinė

Dvi sėdynės laisvos. Tiksliau viena su dviem trečdaliais. Sėdi blondinė kažkokiu keistu šonu ir jos užpakalis užima tą trečdalį. Atsisėdu ant laisvosios sėdynės. Įsmeigiu žvilgsnį į tą trečdalinę, nusisuku, vėl atsisuku - mano smerkiančio žvilgsnio nepajuto, trečdalis vis dar užimtas.

Įlipa turkų šeimynėlė: tėvas su dviem berniukais. Dvi sėdynės vienoj vagono pusėj, trečdalinė kitoj, manojoje. Berniukai stumdosi, šūkauja. Galiausiai vienas įsispraudžia tarp manęs ir blondinės. Pasimuisto. Ji vis nepasitraukia. Matau kaip berniukas suraukia nosį, beda žvilgsnį jos pusėn. Taip pat nesėkmingai kaip ir aš.

---

Azijietė

Laukdama traukinio ji atrodo makabriškai. Apsirengusi baltai, vidutinio amžiaus azijietė. Stovi ant platformos žvelgdama į bėgius ir tolį ir linguoja. Pirmyn ant pirštų galiukų, atgal ant kulnų. Mankštinasi? Tikiuosi.

Vagone atsisėda prieš mane. Žiūri į tolį pro mane. Tada išsitraukia, kiek supratau, gua sha - plokščią akmenį veidui masažuoti. Įnirtingai braukia akmeniu savo veidą, sustodama prie gilesnių raukšlių.

Suabejoju gua sha veikimu. Nebent jai aštuoniasdešimt.

---

Lečkų mėgėjas

Įlipu į autobusą vakare - tuščias. Tik aš ir vairuotojas. Kitoj stotelėj įlipa jis: apsižvalgo ir matau kaip jo akys pradeda žibėt pamačius mane. Bijau, kad bus kaip kaži kurios Gavelio knygos scena viešajame su sijonu ir žibančiom akim.

Žinoma, jis atsisėda šalia manęs, nors visos kitos sėdynės tai tuščios.

- Aš čia atsisėsiu, Jūs tikiuosi neprieštaraujate.
- Sėskit jei norit.

- Nu žinokit kokios gražios Jūsų lečkos.
- ... Ačiū?

- O gal aš galėčiau jas paliesti? Aš tik truputį?
- Ne.

- Man nepatinka, kad kramtot gumą.

Atsistoju ir einu prie durų. Kitoj stotelėj išlipu kramtydama gumą.