Švedas

        Kareivių būrys lėtai traukė miško taku. Kažkur toli matėsi laukai, dar buvo vasara, bet jau vėjas kedeno medžių šakas, nešdamas rudenį... Ir čia jis suklupo. Akyse pasidarė tamsu. Jis griebėsi už medžio šakos, bet šaka be jokio traškesio nulūžo. Jis parkrito ant žemės. Kai atsikėlė, aplinkui jau nieko nebebuvo. Kur gi savi? Jis lėtai atsikėlė, bandė eiti tolyn, jau pats nežinodamas, kur. Sunki muškieta svarino jo pečius, špaga tempė diržą. Mažame maišelyje buvo parako ir kulkų. Bet jis norėjo valgyti, valgyti! Jų būrys stengdavosi prisėlinti prie kaimų, kai baudžiauninkai dar buvo namie. Tada buvo šansas pasigrobti bent truputį duonos. Ar bent grūdų... Karininkai įsakinėjo jiems, kažkur, nežinia kur vedė. Bet akyse buvo tamsu nuo bado. O dar šie Lietuvos miškai... Pavalgius, vakare prie laužo seni kareiviai pasakojo apie lietuvius baisias istorijas. Kartais jis pradėdavo tuo tikėti... Ypač, kai sprogdino Biržų pilį. Vienas jos kampas stovėjo ir stovėjo, nepaisant to, kad po juo kasė statinaitę po statinaitės parako. Kalbėjo, kad ten užmūryta jaunavedžių pora, ir tos sienos negalima sugriauti. Kas ten žino... O dabar, atsilikus nuo būrio, nežinia, kas laukia...
  Stvarstydamasis medžių šakų, jis nuėjo miško takeliu pirmyn. Kol priešais pasirodė laukymė. Joje stovėjo plokščias akmuo su įduba. Nebetekęs jėgų, jis suklupo. Dar išskėlė žiežirbą, samanose užkūrė ugnį. Pažvelgė į priekį. Ūmai pasirodė balandžių porelė. Jie atsitūpė ant akmens.
  Jam pasirodė, kad iš miško tankynės stebi pora žėrinčių akių. Pasitrynė veidą. Ir staiga iš už medžių pasirodė mergaitė. Pilka suknele, vėjo plaikstomais geltonais plaukais. Visai kaip jo gimtojoje Upsaloje. Jis pakėlė rankas, rodydamas, kad neturi piktų ketinimų. Mergaitė nusišypsojo ir priėjo arčiau. Beklaidžiodamas po Lietuvą, švedas truputį pramoko lietuvių kalbos.
  - Kur duona?
  Mergaitė nusijuokė.
- Mat, koks tu greitas? Iš kur tu čia atsiradai?
  Švedas tylėjo.
  - Tai Mildos altorius. Milda tau davė ženklą. Ji globos tave.
  Iš užančio mergaitė išsitraukė mažą medinę moters statulėlę.
  - Frėja?
  -Milda, - nusijuokė mergaitė.
  Tolimuose Upsalos miškuose, atokiau nuo pastorių akių, švedai splapta aukodavo Odinui, Torui ir Frėjai. Švedas staiga pasijuto, lyg gimtinėje.
  - Sigurdas, - jis parodė į save.
  - Danguolė, - nusišypsojo mergaitė.
  O po to išsitraukė iš užančio į skepetą suvyniotą duonos kamputį, tošinę žemuogių, moliniu ąsotėliu pasėmė iš upelio vandens. Švedas godžiai puolė valgyti. Mergaitė nusišysojo.
  Pavalgęs švedas žiūrėjo liūdnomis akimis.
  - Mano motiną sudegino ant laužo. Kaip raganą. Pastorius taip liepė. Būtų ir mane sudeginę, bet įstojau į karaliaus kariuomenę. Tvankiais laivais mus atvežė per jūrą čia. Ir štai, be jokios tavrkos klaidžiojame po kamus, kad gautume duonos, ar bent grūdų.
  - Na o jūsų karalius?
  - Karalius midų vyną geria, o mes, kareivėliai, alkani vos muškietas bepavelkame.
  Virš miško tekėjo saulė. Mergaitė pasislinko arčiau prie švedo, ir jų lūpos susiliejo karštame bučinyje...