žvėjų esencija (iš ciklo "Jūrų žmonių akyss)....

Juodraštinis variantas 2004 02 07

Pakutinė medūza-virš tuštumos, iš
naktinių ežerų, kaip saulė-į kraują nusileidžia, išvyti
žmonių, kurių žaizdas prikimšom, aukso----------

Lytis yra Duotybė! po Mikelandželo žvilgsniu
žengiu ant tavęs šuns koja-lėtai, kaip tie potėpiai
peiliu, perskeltas polfinijų....

Badas po laisvės-taip man kalbėjo ne Zaratustra, o
šventasis mano naivumas-kas atskyrė žuvis, nuo
jūroje pakendusių žvejų kaukolių-
nekaltybė, prikelta dangaus elegancijos. visa tai ir taip poetiška.....

Tėvas man davė kirvį, kad nukirsčiau, žuviai galvą-
tik pažadino, sekmadieniniai varpai-kalbinę generaciją-aš
bijojau dramatiško burto intonacijos-grybiena ant
kelių.
Ir kas sakė, kad neegzistuoja meilė?

Padugnių šešėliai mylėjo degėsius, motinos spintoj,
po spindulius suryjančius dulkių kokonus-
parėmė savo alkūnėmis ant bejėgių, proporcijų sėklų,
neatpažįstami iš veidų, žemės sukimosi cikle-
šventi svetimšaliai - grožis žydi vienišas-
GLADIOLUS CRUENTUS ir išsiskaidė organas
į cirkuliuojantį kraują--------------------------------

laukinio karvelio užkalbėjimas ir jis mylėjo tas pelkes-
tautos tragediją-grumtynės su Jokūbu ant kalno šlaito-
nepaleisiu, kol nepalaiminsi-
Grumtynės su Angelais.
Grumtynės su velnio Dėsningumu.
Grumtynės su kirviu del žuvies palaiminimo.
Visa tai ir taip poetiška....