Bet neklykė.

Kur bėgi Tu basa per šlapią pievą?
Basa ir išsišiepus (visai kaip laistytuvas)
Kiek laimės Tavo apvalioj aky!
Tu tarsi duonos kepalėlyje spiegiantys rugiai.

Mėnulis šiąnakt žalias ir kampuotas.
Kuo labiausiai akis išpūtęs
Stebi Tave IŠTISAI.
Net buvo sumanęs
Klykti
Tau
Į
Ausį,
Bet neklykė. JIS NETURI BURNOS.
-
O tu vis bėgi bėgi bėgi
            bėgi bėgi bėėėėė-ė-ė-ė-ėė-ėgi
            (Oho! Tu aplenkei vėją.)
            bėgi bėgi bėgi
            ir traiškai žibutę
            (ir šiaip visokio plauko gėles)
            Kada tu pagaliau suprasi -
            Pasaulio krašto nepasieksi šiandien.
            Nei rytoj..
            Manyčiau, niekada.


-Šį eilėraštį prieš kokį pusmetį sukūriau savo Mylimai Aistei už Atlanto, kol ji dar buvo Lietuvoje. -