Ji – kodėlčiukė. Kodėlčiukais vadinome žmones, kurie visko klausinėdavo, kurie net su kompasu nerasdavo savo kelio! Klydome…
Tą ledinę dieną, kai snigo didžiuliais snaigių lapais, aš ir kodėlčiukė sėdėjome ant laibos medžio šakelės. (Nors aš svėriau gerą šešiasdešimtį kilogramų, šaka nejudėjo. Ji kitokia – buvo permatoma, dažnai pakeldavau ją ir patalpindavau savy). Nežinojau, kodėl su ja sėdžiu.
Nemėgau bendrauti su tokiomis asmenybėmis. Ji buvo plastikinis maišelis, mėtomas gyvenimo uraganų! Žinojau, jog pasikvietusi mane, klausinės visko iki tol kol išdžius burna. Kartais man patikdavo atsakinėti. Jausdavau, kad iš plastikinio maišelio formuoju didesnį, nepermatomą maišą. Mano atsakymai būdavo filosofiniai, ir tokia beviltiška būtybė, kaip ji, visko negalėjo įsikalti į galvą. Na, bet aš stengiausi...
- Turbūt numanai, kodėl tave pasikviečiau? – kaip visada savo klausimyną pradėjo ji.
- Pradėkime be prologų... Klausk, kas tave domina šįkart.
Jai net neatėjo į galvą, kaip šiurkščiai aš atsakiau! Šiek tiek susigėdau...
- Žinao, kiekvieną kartą, kai žiūriu į tave ir į bendraamžius, jaučiu, kad esu kitokia... Kodėl?! – virpančiu balsu paklausė.
Supratau, kad pokalbis bus šiek tiek subrendęs. Puikavausi, nes tapau visažine!
- Tu ir esi kitokia, - kiek įmanydama švelniau pareiškiau. (Man nereikia, kad dar pradėtų žliumbti.)
- Kodėl?
- Kodėl, kodėl... todėl, kad esi kaip plastikinis maišelis, į kurį kaskart talpinu visokias šiukšles! – išsidaviau.
- O tai būtina į mane talpinti šiukšles? – kūkčiodama paklausė.
Pavarčiau akis taip teatrališkai, kaip tik mokėjau. “ Prasideda... ”
- Matai, visi šiais laikais beria šiukšles, kur pasitaiko. Kadangi nenoriu teršti aplinkos, deja, teršiu tave, - supratau, kad per daug atvirauju.
Ji neparodė ašarų. Keista. Aš suglumau. Tačiau klausimynas netuštėjo... Ir iš kur pas ją tiek vietos klausimams?!
- O kodėl tu taip darai? Juk aš tau nekenkiu, dažnai mane pakeli ir įsidedi vidun, tau tai kenkia?
Šis klausimėlis man nepatiko. Tai buvo tiesa, o ji mane amžinai nervindavo. Apskritai, esu labai nervinga asmenybė (kai pradedu nervintis, manyje užverda katilas, į kurį pilama šlykšti sriuba). Kaip tik dabar užkaitė vandenį jame.
- Ką tu čia nusišneki? – suspigau.
- Tu niekada nenorėjai pripažinti, kad aš – tai tu, o tu – tai aš. Tau būdavo gėda, kad draugai nepamatytų tavo “plastikinio maišelio”, ar ne taip?!
Mano akys praplatėjo centimetru. Šis klausimas buvo per sunkus, kad ji pati būtų sugalvojusi! Turbūt čia M. C. prikišo nagus! (Šią akimirką katile vanduo jau kunkuliavo, ir į jį pradėjo pilti druską).
- Tu trenkta!!! Išvis, ko aš čia atėjau?! – atistojau ant laibosios šakelės ir taip užbloviau, kad nuo jos nukrito sniegas.
- Atsargiai! Ji labai plona, - kodėlčiukė susirūpino.
Bet man buvo visvien. Norėjau ją užmušti! Garbės žodis, užmušti! Pradėjau šokinėti ant šakos. Nereikėjo ilgai laukti, kol ji lūš. Abi nugarmėjom į pusnį. Kodėlčiukė žliumbė. Ji tiesiog staugė balsu! Atsistojo ir pradėjo bėgti savo šuniškais žingsneliais. “ Na jau ne, - pamaniau, - tokios progos tikrai nepraleisiu! “ Ėmiau ją vytis. Bėgau klasiškai. Kad jūs būtumėt matę! Lyg priekyje stovėtų minios žmonių ir skanduotų mano vardą! (Buvau šiokia tokia garbėtroška). Neteko ilgai skuosti, kol užšokau kodėlčiukei ant nugaros ir parverčiau ją ant žemės. Atsisėdau ant pilvo. Jai buvo sunku.
Kurgi nebus! Svėriau virš šešiasdešimties kilogramų. (Į mano katilą jau pjaustė svogūnus, akys pasruvo lediniu krauju). Rankos čiupo liaunutį kodėlčiukės kaklą – ėmė smaugti. Negirdėjau jokių maldavimų, bet ji ir nemaldavo tiesiog žvelgė į mane pakraupusiomis akimis. Greičiausiai matė mano katilą.
- Kodėl?! – išstenėjo paskutinį klausimą.
Dar ir dabar prabėgus vos ne šimtmečiui, atsimenu, kaip nužudžiau save. Buvo kraupu...
Mano kambario sienos išklijuotos tapetais, ant jų puikuojasi milijonas žodžių; kodėl. Daktarai sako, kad man pagerės. O aš kas vakarą jų klausiu:
- Kodėl?