Žiūrėjau

Žiūrėjau į tą moterį
ir svarsčiau               
savęs klausdamas – ar ją pasikviesti namo turi
ar užmiršk. Ir prie kvietimo buvau vis arčiau.

Ji buvo ta,
kurios veido bruožai už veidrodžių gyveno, kai
tuo tarpu kūnui galiojo padidinta kvota
pardavinėti žvilgsniams į nugarą, kol dugnai

minčių driekėsi jos ilgu stuburu     
o norai maudėsi plaukuose – visi jie
sklandė lyg nežiūrint žinotum, jog apstu burių
baltų ir paukščių, tik jie su žinojimo baltumu nesusiję,

ir atėjo laikas užsimerkti ilgiau, metas, kada
žvilgsniai leidžiasi laiptais lyg srovės
nugludintų akmenukų kaskada
kaip greitasis regėjimas iš vidaus išsirovęs,

kaip laikas besibaigiąs nekantriesiems
ir prasidedantis tiems, kurie iš anksto žinojo –
dar bus visokių Beveik ir jie sems
iš valčių vandenį savo tirštų paranojų.

Žiūrėjau į tos moters plonus rūbus,
lėtumą judesių sugeriančius be garso,
ir žinojau, kad nieko nebus.
Grįžau tęsti savo nepastebėjimų farso.