ir kt

Malonumai... ir kitos nelaimės.., pirmieji tie
ypač išbujojo ir susitelkė į periodą.
Aptingote, apsunkote, vis kažką murmėjote,
sustorėjo ir taip nejautri oda,

gyvenimas, kartojote, ak, toks banalus,
o jau tas laikas, tas pernelyg pedantiškas
rytas po vakaro, slapstant galus,
užkasant lobius niekam nematant – iškas

kam reikės, kam reikės užritins akmenį,
tie lėti kramtymai pojūčių ribinių su
prieskoniais, kai pernakt imi
gilintis, kol neliks nei šviesų nei tamsų –

sutinkate?, ar sutinkate – nieko naujo čia,
kitaip tik smulkmenos vartosi 
kaleidoskopų kampais ir nejučia
išsisėja kituose mūsų ateičių kartuose.