Klajonės naktyje

Džonis dar kartą apžvelgė prieplauką. Nieko. Be jo čia nebuvo nė gyvos dvasios. Nieko nuostabaus, vidurnaktį Honkongo priemiestis ne pati saugiausia vieta. Be to toks oras. Lietus lyja jau nuo pat ryto, kaip ir vėjas, kuris lankstė medžius ir nešiojo visokias šiūkšles. Atrodė, jog šią naktį gamta buvo užsirūstinus ant Džonio ir ant viso nelemto pasaulio. Tačiau jam tai nerūpėjo, jis pasitaisė savo odinio apsiausto apykaklę ir atsisėdo ant aplūžusio suoliuko. Iki susitikimo liko pusvalandis, tačiau jis čia laukė jau valandą. Šis susitikimas jam buvo be galo svarbus, visa kita - neturi prasmės. Džonis užsidegė cigaretę. Lietus bei vėjas jos negesino, plonas plastikinis apvalkalas puikiai saugojo nuo jų. Tai nebuvo cigaretė su tabaku, jos buvo galutinai uždraustos dar 2031 metais, nors turtingi korporacijų savininkai kartais gali laisti sau rūkyti kažką bent kiek primenantį tabaką. Tačiau tai kas buvo dabartinėje cigaretėje, buvo keturi skirtingų spalvų organiniai šiaudeliai, sakoma, nekenkiantys sveikatai, nors būdamaspakankamai atidus, nesunkiai pastebėdavai, kad vos tik užtraukęs pirmą dūmą, be šių cigarečių nebegalėsi gyventi.
Nuo prieplaukos atsivėrė puikus vaizdas į visą Honkongą. didžiuliai dangoraįžiai suspausti vienas šalia kito, nedidelio ploto salelėje atrodė kaip kokia tvirtovė. Džonis žavėjosi šiuo šlykščiu, nors iš pirmo žvilgsnio ir patraukliu miestu. Jis jame gimė, nors, ir prieš dvi savaites. Būtent prieš tokį laiko tarpą Džonis pabudo centrinės Honkongo ligoninės palatoje. Pradžioj net nesiorientavo kur esąs, atmintis nesugebėjo atgaminti, net savo vardo. Džonis pamanė, kad pateko į kokią avariją ir prarado atmintį. Liko gulėti lovoje tikėdamasis, kad daktarai viską paaiškins. Gulėdamas tyloje, jis išgirdo kaip už durų šnekasi du vyrai (bent jau atrodė, kad du, nes girdėjo du balsus). Jam pasirodė keista, kad jie šneka labai trumpomis ir konkrečiomis frazėmis, tikriausiai kareiviai arba valstybės tarnautojai. Bet ką tik nugirsta frazė privertė Džonį pašokti iš lovos. Vienas iš vyrų pasakė: "atsikratyk nr. 3256, tegul atrodo kaip širdies priepuolis". Iškart po to atsivėrė durys ir į vidų žengę trys, kaukaziečių kilmės, karinėm uniformom apsirengę vyrai. Matyt nesitikėjo, kad Džonis bus pabudęs, todėl tik netikėtumo faktorius išgelbėjo jam gyvybę. Staigiai prišokęs prie arčiausiai buvusio kareivio, viena ranka užsmaugė kaklą, o kita staigiu judesiu ištraukę jam prie šlaunies kabėjusi pistoletą. Kiti du kareiviai nedelsdami nutaikė savo ginglus į Džonį, bet negalėjo šauti, nes jis laikė įkaitų trečiajį. Džonio nuostabai, vienas iš jų visgi šovė, pataikydamas nuginkluotąjam vyrui į krūtinę. Pasinaudojęs sumaištimi, Džonis paleido savo sužeistą įkaitą ir iš visų jėgų pastūmė jį į kitus du. Šito nesitikėję visi nugriuvo ant žemės. Staiga pasigirdo daugiau žingsnių ir balsų iš koridoriaus pusės. Atvėrusio duris, automatu ginkluoto, kareivio laukė šūvis į kaktą. Džonis išsigando pats savęs. Iš tokio atstumo pataikyti yra beveik neįmanoma, palata buvo didžiulė. Tačiau dvejonėms ir apmąstymams nebuvo laiko. Nieko negalvodamas, vadovaudamasis instinktais, o ne protu, Džonis iššoko pro langą. Nenustebo, kaip sveikas nusileido keliais aukštais žemiau esančiame balkone...
Staiga iš apmąstymų jį pažadino, rodos, prie pat sucypę mašinos stabdžiai. Džonis atsisuko siekdamas ginklo. Tačiau atrodo, kad viskas tvarkoj, tai ta mašina su kuria turėjo atvažiuot jo informatorius, vakar su juo susisiekęs ir pažadėjęs jam papasakoti viską apie jį patį, jo praeitį ir kaip jis atsidūrė toje ligonėje. Tą naktį telefonu jam pasakė tik viena dalyką... kad jo vardas Džonis. Žinoma, tai galėjo būti ir spąstai, tačiau kitos galimybės sužinoti kas esąs nebuvo. Taigi Džonis lėtai atsistojo nuo suoliuko ir patraukė link mašinos...