Trylika etiudinių eilučių

Beveik viskas tolydžio man patiko mažiau ir mažiau,
Kol tas Beveik ištirpo horizonte. Tolerancija sirgo.
Mano smerkimų plaustas, vėjo nešamas,
tolo nuo visų krantų. Turėjau save ir dar kažką panašaus,
ką galima buvo pateisinti ir išteisinti.
Žinojau, kad tai senatvė, nors tam prieštaravo skaičiai.
Su kiekviena neapykanta datos tapdavo juokingesnėmis.
Liliputai džiaugsmeliai susibūrė į chorą ir okupavo eterį.
Rūbų parduotuvių vitrinose manekenai gedėjo linijų.
Tarp siekiamybių pirmavo nauda.
Išskirtinumo geismas vienodino visus.
Žinios apie karą leidosi į antrą antraščių dešimtuką.
Vėgėlės lindo į valdžią.