Septyni tekstai

1. Skaitymas

Raidė po raidės, eilutė po eilutės, pastraipa, dar viena
ir dar, puslapiai, puslapiai, skyriai, dalys –
peizažą skaičiau, panorama buvo sąlyginai purvina,
paskui išsigiedrino, mėnulio medalis

dangui už kažką – nežinomi nuopelnai,
kadangi šviesos vis dar mažai ir blausi ji,
puikavosi, tyla asmeniška, o ne kažkieno, pilnai
užpildyta vienu kitu dėmesiu, kurie tarp savęs nesusiję,

viskas labai autentiška, tikslu, tikra, gryna.
Skaičiau mėgaudamasis, atvėsdavo kavos, 
nutirpdavo koja ant kojos, balerina
vaizduotė iš skepsio nesitikėjo kovos

ir buvo teisi, laimėjo į vienus vartus.
Perskaičiau dar kartą. Mokėjau atmintinai.
Žinojimas nebuvo kurtus.
Nors kas žino tenai.

2. Apie eilėraščių rašymą be kablelių. Etiudas

Rašymas be kablelių gali būti pasekme įgūdžių stokos.
Rašymo įgūdžių. Lygiagrečiai su kantrybės, taip pat ir darbštumo.
Vis gi toks rašymas dažniau įsitikinimas,
kad tai šiuolaikiškumo rodiklis, klaidingai
vadinamas modernumu.
Gal būt netolimoje ateityje nebus taškų ant i.
Jau dabar tai pranašauja kompozicijų skurdas,
būdvardžių perteklius, piktnaudžiavimai ezoterika.
Kokie ten kableliai, kai transe
eismo taisyklės vieniems tokios,
o demiurgams atskiros – ar paukščiui reikia suspėti
į žaliai mirksintį šviesoforą,
ar verta kalbėt apie rūbų meną, jei
mada valdo stilių, o ne atvirkščiai.
Dievinu kablelius. Net jei jų per daug.
O nuostabieji kableliai! Eilėraščiuose
juos kartais galima ir praleisti,
tačiau tik žinant kodėl.

3. Jėga

Jėga. Turiu omenyje švariąją ir švelnią.
Nieko bendro su galia.
Gyvąją. Migruojančią iš Vėl į Ne.
Vienodą visose pradžiose ir visko gale.

Stabtelinčią ties Taip, tų         
pritarimų ir sutikimų aibės, o gi
ties Gal renkasi liftą žemyn vietoj laiptų
į viršų, nes jėgai tie Gal tiesiog per ilgi.

Lyg paviršius lygi jėga savo ramybėje.               
Norisi atsigulti šalia
ir sulėtintai leistis gama: do, re, mi.., beje,
muzika aplink jėgą absoliučiai žalia,

o tyla aidinti. Aidai dylantys. O jau
vien būti pažįstamam su ja, vadinasi
galima šypsotis ir sakyt nebijau
nusirengti ledynuose.

4.

Iš laikrodžio akimirka išsprūdo.
O gal ir ne iš jo. Gal iš vėlavimo. Juodai
užknisusio. Gal nuobodumo rudo,
o gal tik gėlė priekaištų uodai

už nežinia net ką blyškiom sekundėm.
Už nežinia net ką.
Prisimenu, mes nedaryti nieko susigundėm.
Užtruko per ilgai. Senatvė davatka 

kaimynė lindo vis dažnyn kalbėtis.
Nedarėm nieko vis dar, tuo pačiu
ir nieko blogo. Iš pipetės
lašėjo likęs laikas paslapčių,

iš krano susigarankščiavęs laikas banalybės,
o per lubas varvėjo rutina.
Pro durų spyną vėjas švilpavo išklibęs,
man vis rečiau sakydavai, vyruti, na             

gal atsikimškime burgundiško, o gal net grapos
ir aš neprieštaraudavau tam niekados,
skubėjimų akimirksniai ne trapūs,
o per ilgi turėjo prieskonį klaidos,

na o iš neskubėjimų – jau kitokie jie,
šilti, raminantys, vyzdžius plečią,
iš kažkurių kalnų atitekėję
su prieš dvi valandas ištirpusia delčia.

5. Purvelis. Etiudas

Purvelis kitaip nei smėlis
turėjo įsipareigojimų esantiems virš ir po,
taip pat aplink,
net ir kažkam nežinia kur.
Turėjo ką pasiūlyti mainais. Kitaip nei smėlis.
Galėjo priglaust ir priglust kitaip nei smėlis.
Įsimindavo pėdsakus (priešingai anam,
kuriame pėdsakai buvo duobelėm),
gydyt galėjo, nelipo prie ko nereikėjo,
nebuvo bekvapis, juokingi
jam buvo laikrodžiai, nedrįstantys
būt kitokiais kiek bevartytų.

6. Rusija 

Vyksta karas. Puiku. Nes ten dar tai
reiškia laimę aukščiausiuoju lygmeniu. Tai
dar ne greitai pakis. Tokie laimių standartai.
Nužudyk. Prievartauk. Apiplėšk. Kaip daiktai

ten jiems viskas, taip jų patriarchas įsako,
ten dar viskas atimti ir padalint, o tada
po svogūnais jų kupolų lėbaus tiesa. Ko
daugiau dar norėti? Nuostabiausia gaida

triumfo gamoje Z (tarti z e t). Abėcėlėj
gale, o istorijoj Z greit mėšlidėje bus.
Plaukia upėje orkai nejudrūs lyg sieliai.
O virš upės krankliai ir mėnulis riebus.

7. Kvėpavimas

Jeigu turėtumėte paprastą vandenį, pone,
bet kaip sapnuojamąjį, tą, kuriuo galima kvėpuoti
po ledu – būtent po, o ne
juo, ir tai nebūtų vandens klastotė,

ir dar šiltą, lengvą, skaidrų ir su muzikos garsais,
galėtumėt gydyti liūdesį
mažiems ir tiems, kuriems daug ir sueis
dar, kuriems prie žvilgsnių sausra prigludusi,

tada visi jie nardytų atsimerkę,
išsiskleidusiais plaukais ir sulėtintai
lyg povandeniniame žalumų parke,
virš kurio saulėti krantai,

nardytų lyg sklandytų,
jeigu turėtumėte kvėpavimui vandens gilaus,
pilno srovių ir gražių žuvų. Įkandin tų
auksinių neriantys neatgailaus.