Ateities skaitymas. Žmonių kreipimasis į žynius

Arbatinukais skraidot po erdves
Ir meldžiatės gamykloj padirbtiems dievams.
Jūs skurdžiai, bet dvasios elgetom išliekam mes,
Pavergę būtį kančiai ir daiktams.

Skaičiuojate žodžius ant pirštų,
Puoštų žiedais auksinio liūto ūsų.
Nuspėkit ateitį iš kavos tirščių:
Kas po šimto metų laukia mūsų?

Kas po amžių vėl primatais virsti ima?
Kas tikėjimą lyg žemė seną keist išdrįs?
Išskaitykite juodoj dėmėj likimą,
Raskite visatos tiesą trupiny.

Tyli būgnai, dvasios klykia, sielos dūžta,
Veria pranašystės trumpąją girliandą,
Žynių lūpos matymus mums kužda
Lyg asketas taip nenoriai kąsnį kanda:

-Atskleidė mums kosmoso balsai,
Kurių fanatikais pakrikštijom save.
Regim: nieko tikro, gyvo nebėra visai
Ir žmonijai ateities nėra.

Afrikos šamanų kaukėm dangsto,
Slepia nuo akių realybę angelai, -
Sako jie ir grašį griebia mums iš rankų.
Nieko tikro, gyvo nebėra visai…