Ant grindų mėtėsi Veliuonos –
tokie šokoladiniai saldainiai –
popierėliai, nedidelės mėlynos plonos
folijų iškarpos, kai situacijos nevaldai. Nei
tada nei kada nors po to bus
nugalėtas šokoladas. O ne. Niekados.
Be to šalia mėtėsi visko daugiau. Opūs
dalykai ne be pėdsakų. Tvarka nekoduos,
o išmėtymai kalbės, mėgaukis. Ant stalo peleninė.
Pilna nuorūkų. Yra su lūpdažiu kelios. Gal trys.
Kavos puodelyje su užrašu Pellini
puokštė žibuoklių. Žiedlapiai tuoj tuoj kris.
Atversta knyga su maždaug puse
neįveiktos apimties. Nuosavybė, nes pribraukyta,
kai kur šauktukai, pastabos rašysena baisia,
klaustukai ir panašiai, ir visa kita.
Už kėdės mėtėsi marškinėliai su logo
rėmėjų, ant grindų už sofos
džinsai, matę gero daug ir truputėlį blogo,
nes vyno dėmės – šviesoj vos
matomos, o tamsoj tikrai ne.
Ant palangių mėtėsi sąsiuviniai ir pieštukai.
Už lango mėtėsi eismas lyg dispečerio ekrane.
Ant šaligatvio trupiniai. Ir žvirbliai peštukai
aiškinosi kas yra kas,
voliojosi plunksnų kažkiek, sklandė keletas pūkų.
Žvilgsnyje į moterį mėtėsi nesudrėkęs parakas.
Moteriai buvo šiek tiek nejauku.
Pokalbyje draikėsi įvairių smulkmių
mėtymuisi po to nuobodžiaujančiose atmintyse,
truputėlį juokingų, specialiai kimių,
kai kurios iš anksto teisią,
kai kurios viską atleis,
aplink mėtėsi visokiausias laikas lyg
jau nereikalingas gabalėliais tyliais
ir šurmuliais, kuriuose varomas pasilik,
o kviečiamas nešdinkis ir žinok: kai
kada tiesiog specialiai padėta šitaip ir tai
pasitaiko, švelniai tariant, ne ypač dažnokai.
Tiesą sakant, retai.