Pono Šantaramo draugas. 1 dalis. Išsigelbėti nuo nuobodybės

Tai buvo dar viena tyli ir be galo tingi vasaros popietė kažkur Himalajuose. Miniatiūriniame kalnų miestelyje laikas dažniausiai tiesiog sustingdavo. Ir ypač po pietų, tuomet judėti stačiais takeliais plieskiant aštriai aukštumų saulei atsisakydavo net šunys. Jie verčiau lėtai rąžydavosi dulkėtose pakelėse ir žiovaudavo, neskirdami papildomos energijos net itin intensyviai vakarais ir rytais praktikuojamam šių keturkojų mylimiausiam hobiui – nepažįstamųjų aplojimui ir gainiojimui.

              Miestelyje vardu Nagaras kvepėjo obuoliais ir kriaušėmis, o žmonės, augalai, gyvūnai ir netgi oras buvo persisėmę tvankaus ir dulkėto snaudulio, iš kurio išsivaduoti čia nesugebėdavo nei vienas tyčia ar netyčia priklydęs keliautojas.

              Ir aš buvau priversta susidraugauti su nuoboduliu. Dėl vietinių gardumynų užsiutęs skrandis nebeleido judėti toliau. Nebuvau dėl to pernelyg laiminga. Turiu prisipažinti, kad ramybės ir tylos bijau galbūt net labiau nei palaidų Indijos šunų. Tuomet, kai viskas nutyla, tik tuomet pradedu girdėti save ir tą įkyrų, nuolat zyziantį balsą, be jokio poilsio man aiškinantį, kad viską gyvenime darau ne taip, esu ne ten, užsiimu ne tuo... Nuo šio balso bėgau net į Indiją. Tačiau kuo toliau nubėgdavau, tuo labiau suprasdavau kokia bergždžia ši mano misija. Jis visuomet pasivydavo.

            Tam, kad neišprotėčiau ir nors šiek tiek labiau prisijaukinčiau Nagaro snaudulį, turėjau aiškią susikurtą rutiną, kuri kiekviena diena atrodydavo lygiai taip pat. Devintą valandą ryto išgerdavau baltos kavos puodelį vokiškoje kepyklėlėje centrinėje miestelio gatvėje, tuomet šiek tiek pasivaikščiodavau nedideliais, visą Nagarą apraizgiusiais kalnų takeliais, prieš vidurdienį užkildavau iki kiek aukščiau įsikūrusio mistinių kūrėjų Rerichų muziejaus ir išpuoselėto sodo, po keleto valandų jį palikdama kaskart atsitrenkdavau į slyvas pardavinėjančias moteris, kurios kasdien vis atkakliau bandydavo įsiūlyti savo nuo čia pat augusių vaismedžių nuraškytas prekes.  Joms tuščiai žadėdavau, kad jų vaisius tikrai nupirksiu rytoj ir grįždavau į viešbutį trumpučio pogulio, kad vėliau, kiek pailsėjusi nuo karščio ir beprasmio vaikščiojimo, išalkusi leisčiausi valgyti savo nepretenzingų, dažniausiai iš banano ir kefyro susidedančių, ir tik jau ne indiškų pietų. Kaip ir kasdien, taip ir tądien, atslinkau į ant stogo įsitaisiusią, aukščiausių kalnų grandinės pasaulyje vaizdais įrėmintą restorano terasą.

            Iš karto pastebėjau, kad čia šiandien nuobodžiausiu ne viena. Įdėmiau nužvelgiau prie gretimo staliuko sėdintį vyriškį. Korėti, kažkada buvę balti, tačiau dabar jau nugeltę, per netrumpą amžių greičiausiai ne vieną savo šeimininko prakaito lašą sugėrę drobiniai marškiniai, paprastučiai tamsūs šortai iki kelių, tik daug hašišo Indijoje surūkiusiems vakariečiams būdingas liguistas liesumas, išryškinantis ne tik griežtą smakro liniją, bet ir per skruostikaulius išsiveržti tarsi bandančią kaukolę. Į akis krito ir jo rankos, į kurias pažvelgus, per peršviečiamą odą buvo matyti net ir ploniausias kraujagysles atskleidžiantis jų tinklas.

            Slapta stebėjau ir keliautojo atsipūtusį, bet mąslų ir patirtį bylojantį žvilgsnį įsodintą įdegusiame, pigmentinėmis dėmėmis nusėtame veide bei jį išvagojusias raukšles. Jis išties turi ką papasakoti. Kaip gi kitaip. Juk prieš save mačiau seno kirpimo gėlių vaiką, kuris greičiausiai šiame stebuklų, Dievų ir išbandymų krašte save bando surasti, o gal iš naujo pamesti, jau keliasdešimtus metus. 

              Užsisakau kavos. Įkvepiu. Iškvepiu. Dažnai, prieš pradėdama kalbinti nepažįstamą keliautoją jaučiu tam smarkiai besipriešinantį vidinį intravertą. Tačiau jau žinau, kad tokiuose pokalbiuose būtina elgtis taip, lyg šoktum į eketę. Tiesiog, nepaisant vidinio drovumo, ko nors staigiai užklausti, ir tuomet jau žiūrėti, kur tai nuves.

– Iš kur tu?
– Iš Londono, – tobula koknio tartimi atsako keliautojas.

              Geresnio atsakymo būti negalėtų. Išgirdusi jį, šiek tiek atsipalaiduoju. Žinau, kad bent jau apie miestą, kuriame praleidau ketverius savo gyvenimo metus, pasikalbėsime. Tuoj pat išsiaiškinu, kad gėlių vaiko vardas Deivas. Pajuokauju apie savąjį. Visiems užsieniečiams padedu jį įsiminti keistoku būdu. I‘m almost God, but Goda – ištariu n-tąjį kartą savo gyvenime. Šiek tiek pasikalbėjus apie orą, Londono rajonus, ir keistus akcentus, išgirstu, kad jis jau iki septyniolikos metų buvo pavogęs daugiau nei šimtą automobilių, o jo tėvas Londone atidarė pirmąjį seksšopą. 

– Tėvas mane vadino vyruku be jokių half-measures. Jis pats priklausė kriminaliniam pasauliui. Į tą pusę su dideliu užsidegimu ir neblėstančiu entuziazmu nuo pat ankstyvos paauglystės linkau ir aš“, – lėtai taria žodžius Deivas. Tuo pačiu dar lėčiau į save traukia salsvoko kvapo suktinę. Joje greičiausiai – bene geriausias hašišas pasaulyje, augantis čia pat – Himalajų papėdėje, netoli Nagaro. Rudojo aukso paieškos šiose apylinkėse jau daugelį metų rimtai domino gėlių vaikus iš viso pasaulio.  Ištisus dešimtmečius hipiai, kurie, barzdoti, raukšlėti, perlysę, kaip Deivas ar kaip tik – jauni, triukšmingi, nuo pigaus keliavimo apšepę ir dar be galo naivūs ištisais būriais traukdavo į Himalajus. Tarsi koks medus, kiekvieną rudenį čia masinęs išalkusius, ilgai žiemai besiruošiančius lokius pašeimininkauti vietinių gyventojų virtuvėse.

– Kaip sustojai?, –  išsprūsta klausimas. Nė nebebandau, o gal nebesugebu nuslėpti, kad man – daugiau nei įdomu. Jaučiu, kad šis naujai sutiktas, tik ką į miestelį atvykęs nepažįstamasis man yra tarsi netikėtai atsiradusi viltis, žadanti apsaugoti nuo beprotiško nuobodulio, ir pagaliau bent trumpam užčiaupti vidinį tylos keliamą erzulį.