Rytas

Mano nelaimei tai vyko iš tikrųjų. Pirmą akimirką, kai atmerkiau akis, pagalvojau, kad tai buvo sapnas. Žinot tą jausmą, kai atrodo, kad viskas, kas vyko vakar, iš tiesų tebuvo sapnas, o vakar dienos iš vis nebuvo? Tai buvo tokia viena palaiminga akimirka, po kurios mane visu svoriu užgriuvo supratimas, žinojimas, viską apimantis aiškumas, kad tikrovė tikra. Viskas iki paskutinės smulkmenos...
Dažnai įsivaizduodavau, kas būtų, jei tai būtų iš tikrųjų. Tačiau visi įsivaizdavimai man dabar pasirodė tokie vaikiški. Tokie paikai paryškinti romantizmo atspalviais, pablizginti didvyriškumo nuotaikom, riteriškumo dvasia. Tikrovė, deja, nieko panašaus nežadėjo. Tikrovė žadėjo tik rutiną, skausmą, neviltį. Tikrovė buvo žiauri ir šią akimirką žvelgė tiesiai man į akis, o aš nedrįsau pažvelgti į josios.
Gulėjau lovoje iki kaklo užtempęs antklodę ir žvelgiau į lubas. Viskas. Viskas, ką iki šiol turėjau, netgi tai, ko nekenčiau, nesvarbu, tai dabar atrodė lyg prarastas rojus... Aš visko netekau sykiu. Niekad nebereiks nešt šiukšlių iš namų, tiesiog nebebus namų. Niekad nebereiks sėdėt šiltą pavasario dieną palinkus prie knygų ir sprendžiant kvailą aritmetikos uždavinį, nebėra mokyklų, universitetų, nebėra jokių prakeiktų, dabar tokių šventų, švietimo įstaigų. Nebėra...
Cha, dabar, kai esu visiškai laisvas, iki skausmo išlaisvintas iš bet kokių visuomenės gniaužtų, nieko neturiu, neprivalau, negaliu daryt, aš noriu. Aš iki prakeikto skausmo, geliančios nevilties trokštu atgaut tai, ko taip nekenčiau. Ko labiausiai nekenčiau... Noriu būti padorus, geras, pareigingas vyrukas, noriu žmonos, noriu įsipareigojimų, noriu atsakomybės, noriu pančių, grandinių, tvarkingos visuomenės, kuri nubrėžia aiškias ribas tarp to, kad dera ir ne... Aš netgi noriu mesti rūkyti. Nors tikriausiai tai vienintelis dalykas, kurį dar galiu sau leisti.
Taip, reikia keltis. Dar ne viskas prarasta. Metu rūkyti.