Kažkur giliai pasąmonėje sukirba mintis bėgti tolyn.. Tiksliai nežinau kur, bet juk tai ir nėra labai svarbu..
Kai judesy sustingsta laikas, o laike mirtis, žengiu aš žingsnį po žingsnio.. Vis greičiau, greičiau ir dar greičiau.. Viens, du.. Viens, du.. Viens, du.. Atsispiriu nuo kalvos, supiltos netekusių vilties žmonių, ir pakilu.. Kilu, kilu, kilu.. Bet neatsiplėšiu nuo žemės..
Geriau bėgsiu..
Ir kai lieka tarp manęs ir nežinomybės šešios minutės, aš sustoju po apsnigtu kaštonu.. Griūnu į didžiausią pusnį..
Šalia nutupia juodas varnas su apsnigtais sparnais.. Ir MES pasiliekam čia stebėt saulėtekio..