Mes klaidžiojom

Mes klaidžiojom po milžinišką mišką
Kol atsidūrėme kažkaip jo pakrašty
Veidai kelionėje pavargo ir išblyško
Juos pasitiko saulės spinduliai karšti

Atsitokėjome ir išsigandom
Kada šalia neliko pavėsingų medžių
Mus pribloškė laukų tie begaliniai toliai
Ta tuštuma kai nežinai kur atsiremti
Šalia nebuvo jokio gido
Paklausėme retoriškai
O kas už posūkio kur pabaiga
Kur pažadėtoji nesisukanti žemė
Pilna ramybės pastovumo

Atsakymą išgirdom ir pamatėm atsigręžę
Tai mišką saulė degina
Linksmi liepsnų fontanai
Tarsi vaikų būrys palaipsniui įsišėlsta
Ten kur namai dabar auksinė siena

O šitame lauke tu nieko nepažįsti
Tik akmenys pilki tarsi planetos šaltos
Jie nedega jie negyvena ir neieško
Jie laiko pakrašty tad nemirtingi

Netekome miškingos žemės
Mes išvaryti amžinai į dykrą
Tik tiesiai vis artyn link Dievo
Nujausdami kad iki jo gyvenimas per trumpas
Dabar mes nebeturim savo vietos
Ir einame be kompaso į priekį
Vis einame o saulė mus po vieną