Taip nenorėjai matyti to. Tad vokus
užvėrei per smarkiai.
Kad viskas pasibaigė – pajutai. Buvai nuovokus.
Pakankamai. Tačiau neatsimerkei.
Nepakluso vokai. Susipynę blakstienos
įsišaknijo ir sumedėjo, apaugo žieve.
Užako akiduobės, išsilygino. Stūksojo lyg sienos
po naktimi gyliu tamsumo žavia.
Nuo tada girdi geriau. Keturgubai.
Net langus ir debesų tvinksnius už jų silpnus.
Girdi kaip tylą kitur rūbai
nusirengia lyg miegas kašmyro sapnus.
Ir užuodi.
Iš toli. Už medžioklinį šunį geriau. Tą
trūnijantį duslųjį žodį,
be kurio viskas buvo sugriauta.