Senelei

***
Kaip vilnos kuodelį
Verpei tu mano vaikystę,
Tu-tu-tuk, tu-tu-tuk pakojį
Švelniai lyg melsdamos mynei
Širdies ritmu
Susukdama laiką į špūlę.
Mane užkalbėjai tyla,
Kaip ir šventą madoną bažnyčioj.
Žiūrėjom abi į tave,
Neatmindamos žodžių,
Buvo gera žinot, kad tavy
Ir dangus, ir žemė, ir rojus...

***
Tenai
už devynių kalnų-girių
toli
kur gyvenimas už praeities vis dar tikras
esi
tokia kaip ir andai
kaip visada
ir niekas nieko ir niekaip
pakeisti negali
tuo pačiu ratu
sukasi laikrodžiai ir galaktikos
nepaliesdami to kas esa
kas esam
benamiame čia
už pasaulio ir laiko

Jauku man tavo skreite
susuptai į vaikystės skarą
kai supasi liūdnas vėjas nuogose šakose
degant žvakelei
vėlyvo rudenio vėlių vakarą tylų...