Paauglė

Prasilenkėm tąsyk Akropolio spūstyje.                                             
Mergina buvo iš kitaip. Kartas nuo karto vis
prisimenu mėgindamas užsnūsti, ją,
nešančią žvilgsnį tuščią lyg aikštė, kurioje kartuvės

po visko išardomos ir jau išsiskirstė smalsuoliai.
Nešėsi žvilgsnį lyg sąsiuviny be
natų penklinių tylą. Lyg nereikalingumą, užsigulėjusį antresolėj,
nešėsi žvilgsnį ištuštintą amžinybe.
                                                                                                                                                       
Ėjo apsirengusi be užraktų. Virtualių ydų 
pertekliai prinokę gulėjo paruoštais nuėmimui derliais,
vaizduotė pasidalino į du
kino teatrus, prie vieno eilė, gal kas nors perleis

bilietą, kitame – dokumentika be pinigų,             
praėjo kaip einama atgal, ėjimo greitis keitės
kaip skaitymo knygų, skaitymo sniego, skaitymo nuogų
žodžių, ėjo į moterį iš mergaitės,

vadinasi priekin vis gi, kažin ar pažinčiau ją.., jei                                         
rytoj, vėliausiai poryt, prasilenktumėm priešingų krypčių
eskalatoriuose. Viskas atrodytų kitaip. Naujai.
Ir tuo pačiu

kaip anksčiau n kartų lygiai taip pat. Tušti
savaeigiai laiptai, atjungti identifikatoriai. Per vėlai
į savo kur nors grįžti,
kuitiesi prisiminimuose. Vieni skarmalai.