Pirmosioms ašaroms rudens pabirus,
Manuoju skruostu, tava širdim.
Ruduo, tąsyk spalvotą savo rūbą bėrė žemėn,
Galbūt bandydamas įspėti mus,
Savu, gėdingu nuogumu.
Nematėm tąsyk juodo varno,
Ir mėnesienios prakeiksmo akių.
Pilkas mintis pamynę žemėn žengėm,
Savuosius veidus dengdami,
Savu, gėdingu nuogumu.
//04-02-[04, 05] "iš serijos - 'seilės'"


Jonas Hinča











