Nepastebėtas žmonijos gelbėtojas

Jaunatviškas įkarštis. Noras būti geru, tobulu, pakeisti pasaulį, sulaužyti normas, padaryti revoliuciją - ne fizine ar politine, bet kita, dar svarbesne - moraline prasme. Jis buvo toks. Jis stengėsi siekti neįmanomo - pasiekti maksimumą.

Jis norėjo eiti prieš srovę. Jis norėjo išsiskirti. Parodyti pasauliui, kad yra kitoks, ypatingas, neeilinis, guru, vedlys, revoliucionierius, megainfluenceris, pašauktasis. Kad tik jis gali sudraskyti į skutus visus liberalumo trendus, pasaulį vėl paversdamas tradicišku, konservatyviu, bet kartu ir technologiškai moderniu.

Vaikščiodamas Neries krantine, jis niūriai žiūrėdavo į ūžiantį nuodėmingą Vilnių, ir nuolat mąstydavo, kaip gelbėti pasaulį. Jis rengdavosi nutįsusiais rūbais, tarsi maišais, nepirko automobilio, neidavo į klubus ir kavines, dirbo kuklų darbą neieškodamas geresnio, taip protestuodamas prieš vartotojiškumą. Ir nuolat visiems tai pabrėždavo.

Jis rašė straipsnius, kuriuose visus norėjo ŠOKIRUOTI savo gerumu. Nustebinti, pritrenkti, išsprogdinti sienas. Kad vieni sakytų - „kaip gerai, kad dar yra tokių žmonių“, kiti - piktintųsi (o jis, savo ruožtu - galėtų pasipiktinti tais, kurie piktinasi), bet ir vieni, ir kiti žavėtųsi jo drąsa ir jaustų artėjantį, auštantį rytojų, kuris šio kuklaus, visuomenėje nepastebimo pranašo neišvengiamai kuriamas jiems.

Jis naiviai tikėjo, kad žmonės pavargę, tik ir laukia jo, užteks tik spragtelėti pirštais - ir jie eis paskui jį į šviesą. Kad jie būtent jo laukė daugybę metų - šimtus, gal net tūkstančius. Kad jis yra dalis didelių dalykų, kurie turi keisti pasaulį, atnešti naują rytojų - kitokį, dorą, šviesų, švarų, nesuterštą, kupiną milžiniškų viliojančių perspektyvų.

Pasaulis be nuodėmės. Pasaulis be blogio. Pasaulis, kur visi visiems draugai ir broliai. O ant sosto sėdi jis - nuostabusis, ir tik Dievas aukščiau jo. Pasaulis jį myli, nes tai jis išpildė tai, ko žmonija laukė jau seniai, kartodami maldos žodžius „teateinie Tavo karalystė“.

Jis griovė sąmokslus, kurie siekia pavergti žmonių protus - visokie velnio tarnai, kurie įsismelkę į visus įtakingiausius postus tik ir tyko pagrobti kiekvieną naivią sielą. Ir niekas daugiau to nemato, nesupranta, visi gyvena tamsoje. Niekas pasaulyje negali įvykti be jo! Joks išganymas, jokia masinė dorovės revoliucija!

Bet...

Praėjo nemažai metų.

Jaunuolis suaugo. Kai pradėjo plikti - nusprendė, kad reikia ūsus užsiauginti. Daug dirbo, daug bendravo, daug patyrė. Ir staiga pajuto, kad jis ne pranašas.

Jis ne išrinktasis. Jis nesugeba išgelbėti pasaulio. Ir žmonės neina paskui jį. Jis nesukelia sužavėjimo, jis nesugeba padaryti moralinės revoliucijos. Ir kad tie žmonės, į kuriuos jis žiūrėjo iš aukšto, dažnai būna niekuo ne blogesni už jį... Ne kvailesni, ne naivesni, ne kažkokie kenkėjai.

Tiesiog - žmonės.

Tik tada vyriokui į galvą vis dažniau ateidavo mintis:

„Ar Dievas tikrai būtent to norėjo iš manęs...? „

Kada nors jis suras atsakymą.