Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Taja pribėga prie manęs, paima už rankos ir nusiveda prie savo lango. Ten pamatau įrengta gana patogu guoli. Be žodžiu supratau ko ji nori ir atsiguliu ant pilvo. Mergina palinksta virš manęs ir pradeda apdirbinėti žaizda nugaroje. Jai vargais ne galais pavyksta sustabdyti kraujavimą. Pajuntu kaip mano kūną užpusta silpnumas, ir prieš prarandant sąmone, spėju išgirsti apie kad senasis drakonas įsako jai palikti savo urvą ir skristi su juo. Atsipeikėju visiškoje tamsoje. Jaučiu kad guliu ant nugaros, o mano kūną tampriai veržia bintai, apvynioti aplink daugybe žaizdų atsiradusiu po kovos su juoduoju drakonu. Netikėtai į galvą ateina viena juokinga mintis: kad turbūt dabar esu panašus į Egipto mumija. Tyliai sukikenu. Išgirstu kad tylu miegančio žmogaus kvėpavimą ir šilta žmogaus kūną. Iš kvėpavimo suprantu kad šalia manęs miega Taja. Nenoriu jos žadinti, todėl tylomis klausiausi jos kvėpavimo. Besiklausydamas mane vėl suima miegas ir nepajuntu kaip užmiegu. Prabudau. Iš šviesos sklindančios pro tvirtovės langą, supratau kad jau rytas. Pasukau galvą į ta puse kur šalia gulėjo mergina. Ten jau tuščia. Mano šnerves sukutena gerai pažystamas kvapas. Aišku. Taja uždegė lauko viryklė ir verda burokėliu sriuba. Tyliai besikeikdamas šiaip ne taip atsikeliu iš guolio. Jaučiu kaip kojos nelabai nori manęs klausyti ir kėsinasi išduoti mane, nuversdamos atgal į guoli. Mintyse joms pagrasinu kumščiu ir svirduliuodamas kaip girtas, atsiremdamas į tvirtovės šaltas akmenines sienas einu prie  vidiniu laiptu. Apačioje girdysi tilus merginos dainavimas. Staiga daina nutyla ir pasigirsta garsus Tajos aiktelėjimas. Turbūt užsigavo vargšelė begamindama valdyti. Po keliu sekundžių išgirstu atbėgančius žingsnius laiptais. Po minutės visa uždusus šalia manęs iš tamsos išneria Taja ir pribėgusi atsistoja šalia. Jos veide matau susirūpinimą. Be žodžiu, greitai apsuka mane ir  nustumia atgal į guoli. Atsargiai paguldo atgal.
- Gulėkite ir nelakstykite. Aš jumis pasirūpinsiu. Palaukite, tuoj gausite savo burokėlių sriubą. – jos balsas nuskamba kaip niekad minkštai ir švelniai, jame neišgirstu ne lašo susierzinimo. 
Ji atsitraukia ir dingsta iš mano regėjimo lauko. Praeina maždaug dešimt minučių, kurios man atrodo kaip amžinybe kai ja vėl pamatau šalia savęs rankose be laikančia dubenėli. Iš iki manęs atskidusio kvapo suprantu kad tai ir yra ta pati burokėliu sriubą kuria virė apačioje. Padeda man pasikelti, kad būtu patogiau valgyti ir pradeda man maitinti kaip koki maža vaiką su šaukštu. Na tai suprantama. Nes mano rankos taip tampriai apvyniotos, kad net negaliu jų sulenkti. Kol valgau ji man pradeda pasakoti visas naujienas. Kad Eola išskrido su senelių ir visais savo gentainiais į sidabrinio drakono klano teritorija slėptis baimindamiesi kad juodojo klano drakonai nepatikės kad jų vado sūnų ir gentį nužudė vienas žmogus. Jie greičiausiai bus įsitikinę, kad tai padarė Eola su savo gentainiais. Todėl jiems geriausiai ten slėptis. Nes sidabriniai drakonai jiems kaip giminaičiai ir nei vienas juodasis drakonas nedrįs įsiversti į jų teritoriją. Tai pat Eola su savo seneliu mums palieka viska kas yra jų oloje už tai, kad apginėme Eola nuo juodojo drakono. Nužudytus juodojo drakono klano žmogiškus karius prie ežero suėdė plėšrus žvėris užplūdę ta vieta. Tai pat ir plėšrus kirminai išlindę iš žemės. Jie kaip ir kai kurie žvėris maitinasi kritusiais gyvūnais ir žuvusiais žmonėmis. Taip sužinau, kad čia žmones nelaidoja, nes nėra prasmės. Juos per para užuodžia ir suėda  minėti, žemės vikšrai. Jai pasakojant, prisiminiau apie mano planetoje esančius sliekus kuriuos žmonės išsikasa žvejybai ir pasidomiu kokio didžio tie vikšrai. Atsakymas mane pribloškia. Pasirodo jie tokie dideli, kad numirėlį ar žmogų pririšta prie žemės suėda per penkias minutes. Todėl šitoje planetoje, žmonės ne už ką neatsiguls ant nuogos žemės. Baisiausia tai, kad sunkiai sužeistus juodojo drakono genties karius, kurie gulėjo ant žemės ar buvo nusviesti miške tai pat, sudraskė tie kirminai ir plėšrus žvėris. Iš Tajos akių matau kad ji labai džiaugiasi kad mes esame taip aukštai virš žemės ir gali saugiai jaustis taip kaip jautėsi mano pastatytame namelyje. Kadangi mano grindis buvo iš dirbtino akmens tai žemės vikšrai negalėjo prasikasti iki mūsų. Taja pabaigia pasakoti, grakščiai atsistoja ir dingsta tamsoje. Iš jos žingsniu, suprantu  nusileidžia į apačia. Mane vėl apima silpnumas. Atsigulu atgal ir užmiegu. Pabundu tik tada kai mergina nusprendžia pakeisti mano bintus naujais ir apiplauti kūną bei žaizdas kažkokiomis žolėmis kvepiančiu  vandeniu. Vakarienei vėl gaunu kažkokia skysta sriubą, tik ši karta iš jų vietiniu augalų. Ja valgant jaučiuosi tarsi mano kūną kažkas švelniai žnaibytų. Taip praeina trejetą dienų. Taja keičia mano bintus, apiplauna žaizdas su virintu vandeniu ir maitina. Atsidėkodamas už jos rūpesti sukuriu jai reikiamus produktus ar medžiagas. Gerai kad nuo jų kol kas neatsiveria naujos žaizdos. Dabar aš jau nepergyvenu dėl savo gyvenimo laiko, kuri prarandu viska kurdamas. Nes kai turiu dabar tiek metų atsargoje, jaučiuosi visiškai ramus, kad man pavyks įgyvendinti tai kas man skirta. Kartais nusileidžiu laiptais žemyn į tvirtovės apačia kai prispiria reikalas. Ten prie vienos vidinės tvirtovės sienos iš anksto paruošiau vieta, kuris primena lauko tualetą. Praeina savaite kai mano nugara ir kitos žaizdos sugyja. Belieka tik spėlioti priežastis, mano greito pasveikimo. Viena vakarą su Taja nusprendžiame kad šita tvirtovė bus mūsų nauji namai, tik reikia juos žmoniškai įrengti. Aišku galėtume apsistoti senajame name, kuriame liko tiek daug prisiminimu, bet jis jau ir taip yra pusiau mano sugriautas ir iš jo liko tik tuščios sienos. Todėl ir apsiimu padaryti mūsų tvirtove tikra tvirta pilimi. Pirmiausiai kad būtu saugu vaikščioti ant žemės tvirtovės teritorijoje ir nebijoti žemės kirminu, materializuoju kalną paprasto smėlio ir pasiūlau Tajai man padėti išliginti juo tvirtovės grindis. Mergina sutinka. Sumeistrauju reikiamus instrumentus ir imamės darbo. Mums prireikia pora dienų kol viska padarome. Paskui man tenka išardyti lauko virtuvėlę ir ja iš naujo pastatyti jau netoli mūsų guolio. Sukuriu iš karščio atsparaus akmens kaminą ir išvedu ji pro mūsų miegamojo langą. Įkaite dūmai iš viryklės atstoja mums radiatorių. Taip dabar lauko viryklė tampa ne lauko o vidaus. Ji dabar gali mums teigti ne tik maistą bet ir šilumą. Vėl prabėga pora dienų. Pabaigęs krapštytis su lauko virtuve, nusileidžiu ant tvirtovės smėlėtu grindų ir pradedu materializuoti tokias akmenines plokštes, kurios yra nuklojusios mano gimtojo miesto šaligatvius. Palaipsniui naudodamas telekinėzės galią jomis padengiu visas tvirtoves grindis. Kai tik pabaigiu, pajuntu kaip ant veido nukrenta pirmi lietaus lašai. Pažvelgiu į viršu ir telekinėzės galia pakeliu nuleista tvirtovės stogą ir pastatau į vieta. Dėl jo tvirtumo, jo viduje materializuoju geležinius strypus kurie tarsi susilieja su tvirtovės siena, tapdami viena dalimi. Tvirtovės vidų apgaubia prieblanda. Tai pilnai suprantama, nes pagrindiniai šviesos šaltiniai yra tik tie du langai penkiolikos metru aukštyje ir atviri tvirtovės vartai. O tai labai negerai. Reikia surasti naujus šviesos šaltinius. Staiga prisimenu kristalus esančius Eolos oloje. Pasikviečiu su savimi Taja ir mudu einame prie drakonės olos. Netrukus įžengiame į degančiu deglu apšviesta erdve. Staiga danguje nugriaudi griaustinis. Mergina pasiima degla nuo sienos ir nubėga prie atviru tvirtovės vartų. Netrukus sugrįžta ir praneša kad lauke visu smarkumu pliaupia lietus. O pakilusio ledinio vėjo šuoras lanksto medžius ir nešioja aplink šakas. Tarsi patvirtindamas Tajos žodžius išgirstu kaip vėjas kaip pašėlęs pradeda kaukti pro stebėjimo langus.
- Kol lauke uraganas, mes negalime išeiti į lauka. Todėl sek paskui mane. Turiu viena minti.
- Gerai. O ką darysime?
- Vaikuti. – pajuokauju.
Taja paraudonuoja ir linkteli galva. Nusistebiu: „Negi ji rimtai tuo patikėjo?? “
  Nueiname gilin į ola. Pagaliau prieiname ta vieta kur neseniai gyveno Eola. Pirmiausiai mane nustebina tai, kad nemažai aukso man paliko drakonė. Jeigu spręsti iš pirmo žvilgsnio, tą lobi sudaro bent dešimt tūkstančio auksiniu monetų. Pakeliu akis į lubas ir pažvelgiu į kristalus šviečiančius palubėje. Išsitraukiu savo telefoną. Jis numiręs, bet pradeda vėl krautis. Pakeliu galva aukštin dar karta jau atidžiau nužvelgiu į kristalus. Išsirenku viena iš jų ir mintimis trukteliu į save. Pasigirsta pokštelėjimas ir nemažas kristalo gabalas su lyg mano kumščio didžio lėtai nusklendžia pas mane. Jis beveik rombo formos. Toje vietoje kur jis buvo, matosi jo smuklios šviečiančios liekanos. Kristalas skleisdamas šviesą prisklendžia visai arti manęs. Pastebiu kad jis kuo arčiau priskrenda prie manęs, tuo stipriau pradeda šviesti. Jam esant jau visai šalia pajaučiu gana nemaža karšti ir šviečia penkis kartus smarkiau nei kiti kristalai palubėje. Beveik kaip trijų šimtu watu lempa. Suprantu kad jeigu nenoriu nudegti ranku, geriau jo į rankas neimti. Nusprendžiu palikti ji kyboti netoli savęs. Laikydamas ore priešais save šviečianti kristalą pasuku iš drakonės olos. Taja nuseka man iš paskos. Nustembu. Kuo labiau prieinu prie išėjimo, tuo kristalo šviesa mažiau šviečia. Kai tik pasiekiame tvirtoves vidini kiemą, kristalas visai užgesta. Susirūpinu. Tai ne įėjo į mano planus. Staiga į galva ateina viena mintis. Nusprendžiu paeksperimentuoti.
- Taja, buk gera atnešk auksine moneta iš krūvos kuri guli vidurį salės.
- Kam tau ji?
- Noriu kai ką patikrinti.
Mergina minute klausiamai į mane žiūri, paskui apsisuka ir nueina. Po penkių minučių sugrįžta. Kad ji artėja susigaudau iš kristalo kuri vis dar laikau ore priešais save. Jis vėl pradeda šviesti. Kai Taja prieina prie manęs visai arti, ji aikteli ir sušnypštus numeta auksine moneta ant žemės ir pusdama sau į delną priekaištingai į mane žiūri. Tuo metu kristalas kabantis netoli manęs vėl šviečia taip kaip švietė salėje. Man tampa aišku kaip galima panaudoti tas dvi medžiagas.
- Oi atleisk kad nusideginai. Aš tikrai nežinojau kad taip įvyks. Ar labai nudegei.
Taja papurtė galva ir atlaidžiai nusišypsojo. Ji suprato kad tikrai aš ne iš pikto.
-Puiku. Dabar mes turėsime ne tik šviesa bet ir pigu šilumos šaltini.
Taja supratingai nusišypsoja.
- Ką dar sugalvojote?
- Pamatysi. – mirkteliu jai.
  Mintyse nepaleisdamas kristalo, pakeliu auksine moneta ir priskraidinu arčiau kristalo. Reikia pažiūrėti kas bus jeigu auksas ir kristalas susileis. Kuo arčiau priskrenda aukso moneta prie kristalo, tuo labiau jis pradeda šviesti. Kai lieka tarp jų visai mažas atstumas, kristalas jau taip šviečia, kad net negaliu į ji žiūrėti. Nusuku akis nuo jo. Sprendžiant iš ryškumo, jis šviečia kaip teatro prožektorius. Dėl visa ko, nusprendžiu atitraukti kristalą toliau nuo auksinės monetos.  Nes aukso moneta gulinti ant akmeninės plokštelės jau išsilydė. Palieku kristalą gulėti atokiai nuo aukso per tris metrus. Tokio atstumo pilnai užtenka kad kristalas jau ne taip ryškiai šviestu ir auksas ne būtu toks karštas. Susimąstau kaip padaryti, kad būtu įmanoma panaudoti tiek kristalus tiek auksą tinkamai. Į galva ateina tik viena mintis, kad juos reikia abu vėsinti vandeniu. Po tos minties, galvoje gimsta daugybe minčių. Džiaugsmingai pašoku ir pradedu bėgti atgal į drakonės ola. Taja nieko nesuprasdama puola man iš paskos. Įlekiu į ola ir pasisuku į Taja.
- Mieloji, ar gali kol aš užsiimsiu su kristalais, išnešti į tvirtovės  kiemą kuo daugiau aukso monetų. O kad nereikėtu rizikuot savo rankutėmis...
Greitai materializuoju paprasčiausiai medini karuti iš to medžio kuriuo stačiau savo namą. Ir tuo pačiu medini kastuvą. Parodau kaip jais naudotis. Taja lieka sužavėta. Kol ji krauna auksines monetas į karuti, aš materializuoju sau toki pati karuti ir atsitraukęs kuo toliau nuo aukso kalno, pradedu lupti nuo olos viršūnės kristalus ir krauti į karuti. Kol prikraunu kristalu pilna karuti, Taja spėja du kartus suvažinėti su aukso monetomis. Kai tik išvažiuoju su pilnu karučiu šviečiančiais kristalais laukei įsisiautėja tikra audra. Sunerimstu dėl mūsų guolio. Greitai pastatau karuti atokiai aukso, kad jie suteiktu šviesos ir laiptais užbėgu į mūsų improvizuota miegamąjį. Vanduo kliokia į vidų ir aiškiai matau kad mūsų guolis jau kiaurai permirkęs vandeniu. Tyliai nusikeikiu ir paskubomis materializuoju medinės langines kurios atsidaro į vidų. Greitomis uždarau jomis langą. Viduje tampa tamsu nors į aki durk. Apgraibomis surandu išėjimą. Gerai kad apačioje iš mano karučio plieskia šviesa. Taip galiu kažką matyti ir nenusiversti nuo tokio aukščio. 
Girdysi kaip lauke vis dar trankosi griaustinis ir kliokia lietus ir kaukia vėjas lėkdamas pro likusi langa viršuje. Kai einu pro šali, staigus vėjo gusis, vos mane nenumeta žemyn. Nugara pereina šiurpas pagalvojus kad taip galiu pražūti tik nuo vėjo. Tenka greitai suktis, kad ji irgi uždengti tokia langine. Dabar jau tenka labai atsargiai leistis žemyn. Taja stebėjusi kaip lėtai leidžiuosi, privežė karuti su šviečiančiais kristalais arčiau laiptu. Dabar jau aiškiai mačiau kaip saugiai nusileisti. Pagaliau mano kojos pasiekia tvirtoves grindų plyteles. Apkabinu minutei Taja kuri sustingsta akimirkai to nesitikėjusi. Sekančia akimirka jos rankos tvirtai apkabina mane. Pastoviu taip minute, uostydamas jos plauku aromatą. Paleidžiu ja iš savo glėbio ir pasisuku į tvirtovės vartus. Telekinėzes galia jas uždarau. Neįtikėtina, bet ta uždara tvirtovės erdvė buvo puiki akustine ausimi. Joje esant prie atidarytu vartų, galėjome girdėti viska kas vyksta lauke. Susimastau kaip sukurti pirma saugia lempa iš aukso ir kristalo. Aišku tik viena. Kristalas turi būti vidurį o netoli jo auksinė moneta. Tik yra viena bėda. Jie abu šalia vienas kito pavojingai įkaista. Gal tai pat turi reikšme ir kristalo per aukso santykis? Mintimis pakeliu viena šviečianti kristalą ir nunešu prie sienos. Prieinu prie jos. Padedu ant plytelės dar vis šviečianti kristalą. Materializuoju sau juoda angliuką piešimui. Susikaupiu ir pradedu braižyti pirma maketą savo busimo kristalinio šviestuvo. Man taip geriau sudėlioti mintis ką noriu sukurti. Išgirstu artėjančius žingsnius. Netrukus viena akimi pastebiu kaip Taja susidomėjusi ima apžiūrinėti mano brėžinį. Pabaigiu braižyti. Dar karta viska peržiūriu. Linkteliu sau pačiam galva ir imuosi vykdyti ką sugalvojau. Nueinu prie vėžimėlio su kristalais ir oru nuskraidinu prie savo brėžinio. Kuo arčiau einu prie jau gulinčio kristalo, tuo mažiau jis šviečia. Pastebiu kad tas pats darosi ir su mano atneštu kristalu. Nudžiungu. Man atrodo kad radau atsakymą kaip sureguliuoti kristalo šviesa ir karšti. Pasirodo tikrai viskas priklauso nuo aukso ir kristalo kiekio santykio. Man prireikia keturių valandų, kol pagaminu pačia pirma kristaline lempa. Aišku ji gaunasi gana sunki. Nuo šviesos įkaitusi kristalą aušina ne tik varinis lempos korpusas, bet ir vanduo kuriame jis patalpintas. Tai pirmas mano šviestuvo prototipas ir neaišku ant kiek jis pasitvirtins. Nes vanduo nuo įkaitusio mineralo anksčiau ar vėliau užvirs. Tik klausimas kiek tam prireiks laiko. Lempos šviesos ryškumą reguliuoju tam tikru atstumu tai pristumdamas ant lazdos pritaisyto aukso gabaliuko. Gaila, kad man šiai dienai neužtenka laiko surasti kitokį būdą kaip reguliuoti kristalo šviesuma ir karšti.  Kol Taja gamina mums vakarine, aš pasišviesdamas savo nauju šviestuvu materializuoju mums nauja guoli. Šlapia guoli, tenka išmesti pro langą. Juo labiau kad jis buvo daugiausiai sudarytas iš miško samanų. Šlapia antklode tenka padžiauti netoli viryklės kad išdžiūtu. Netrukus mes pavalgome vietiniu grybu sriubos, su mano sukurtais svogūnais bei imbieru. Atsigulame į nauja mano sukurta guoli. Sumažinu kristalo šviesa iki minimumo ir apsikabinu Taja. Mergina nesipriešina. Ji nusisuka ant dešinio šono ir mes panirstame į miega. Prieš užmiegant girdžiu kaip lauke trankosi žaibai ir šniokščia liūtys. Viena akimirka abu pašokame iš miegu. Žaibas trenkia taip arti kad pagalvojame kad kliuvo mūsu tvirtovei. Įjungiau savo šviestuvą ir apžiūriu tvirtove. Ji sveika, tiek kiek gali būti sveika po susirėmimo su drakonu. Sugrįžtu atgal į guoli. Panirstame į miega. Tačiau negaunu normaliai pamiegoti. Vidurį nakties, mane pažadina pavojaus jausmas. Atsisėdu ir apsidairau. Netikėtai mano sąmonėje pasirodo juodojo drakono snukis. Jis vėpso į mane savo bedugnėmis akimis. Man nuo jo žvilgsnio užima kvapą nes jame pamatau mirties nuosprendi man.
- Tu mirsi vikšre, už mano sūnaus nužudymą. – Mano sąmonėje nuskamba šalti kaip ledas ir juodi kaip naktis balsas.
Nežinau iš kur pas mane atsiranda drąsa.
- Dar neaišku kuris iš mudviejų mirs. – ižuliai atsikertu.
Drakono snukis dar pora akimirkų į mane pavėpsojo ir išnyksta. Jaučiu kaip visas drebu ir net nesuprantu dėl ko. Netikėtai šiltos moteriškos rankos mane apkabina ir pajuntu kaip Taja visu kūnu prisiglaudžia prie manęs. Nežinau kas man padėjo, ar jos rankos ar jos kūnas. Bet mano drebulis po truputi atsitraukė. Galutinai nurimau. Tamsoje intuityviai suradau jos kakta ir pabučiavau. Ji kažkaip įsigudrino surasti mano lupas. Nieko nepadarysi, tokia moteriška intuicija. Nuo jos bučinio mane tarsi trenkė nestipri elektra. Ir akyse pasirodė ugnies kibirkštis. Nusprendžiau jai nieko nepasakoti apie savo regėjimą. Aišku tik viena. Mūsų planai gyventi čia ramiai toje tvirtovėje nebus įmanomi. Laiko klausimas, kada pas mus apsilankys juodieji drakonai. Neabejojau viena. Čia suskris visi juodieji drakonai. O nuo jų jokia mano dabar pagaminta tvirtovė ne atsilaikys. Teks kuo greičiau iš čia keliauti. Nes ši karta drakonams jau nebereikės savo pavaldiniu žmonių. Nes kaip supratau, aš juos visus įžudžiau. Kai kuriuos pats, o kai kuriuos ir kiti žvėris. Su tokiomis neramiomis mintimis, aš vėl šiaip ne taip užmigau.    Pramerkiu akis. Vis dar tamsu. Ach taip. Langinės kurios nepraleidžia ne tik vandens į vidų, bet ir šviesos. Lauke jau tylu. Nesigirdi gamtos siautėjimo. Atsargiai kad nepažadinti Tajos pakilu iš lovos, staiga suvokiu, kad man ir nereikia lempos. Aš tamsoje pradėjau kažkodėl puikiai matyti. Pirmas reikalas yra sutvarkyti gamtos reikalus. Paskui pagaminti pusryčius. Gamindamas pusryčius išgirstu kaip Taja suniurna kad nieko nesimato. Nusišypsoju ir nueinu į miegamąjį. Pradarau langines kad ryto šviesa kartu su jos gaiva pasklistu po tvirtove. Praeina gera valanda, kai mes jau būname padare visus būtiniausius rytinius darbus. Nusprendžiu kad pats laikas ruoštis kelionei. Papasakoju Tajai kas man nutiko naktį ir tai kas mus laukia jeigu pasiliksime. Mergina pritaria mano sumanymui iškeliauti. Todėl pradedu ruoštis tam. Atskaičiuoju tam tikra grindų plytelių skaičių nuo vienos ir kitos sienos ir jų susikirtimo vietoje atkeliu plyteles kad iškasti duobe auksui. Net ir būdamas labai stiprus, viso aukso aš nepajėgsiu išgabenti. Iškasti duobe auksui palieku Tajai. Kol mergina užsiima tuo darbu, aš pradedu ieškoti budo kaip izoliuoti kristalą ir auksą nuo reakcijų vienas į kita. Po daugybes bandymu surandu. Pasirodo, jeigu auksą ir kristalą atskirti juodojo drakono žvynais, kuriuos pradžioje palaikiau juoduoju metalu ir kuriu yra pilna lauke, tada auksas ir kristalas vienas š kita niekaip nereaguoja. Belieka man sukurti skrynia ir į ja patalpinti auksą ir kristalus. Skrynia turi būti sudaryta iš dviejų skyrių. Taip bus patogiau tiek kristalą ir auksą apsaugoti nuo galimu vagiu. Nes jeigu kažkas paims auksą ir bandys ji iškelti iš skrynios, akimirksniu įvyks reakcija tarp kristalu ir aukso monetos ir vagis nusidegins ranką. O auksas nukris atgal į skrynia. Man prireikia dar trijų dienų kol pagaminu reikiama skrynia ir dideles roges. Daugiausiai laiko atėmė rogių gamybą. nes pirma reikėjo ant olos sienos nusipaišyti kaip aš jas įsivaizduoju ir tik tada gaminti. Nes sprendžiant iš oro temperatūros lauke, ant dienų tūrėtu pasirodyti sniegas. Prikraunu skrynia kiek galima daugiau aukso. Drakonišku kristalu nepalieku nei vieno palubėje. Likusi auksą su Taja paslepiame po tvirtovės grindimis gerame pusantro metro gylyje. Pasinaudodamas telekinėzę, roges pastatau priešais tvirtovės vartus. Nors vargu ar būtu galima jas vadinti rogėmis. Tai greičiau šarvuotis ant dviejų plačiu ilgu ir tvirtu slydžiu iš vietinio metalinio medžio. Su tokiu šarvuočiu mes galime keliauti net per didžiausius šalčius. Nes viduje įrengiu ir varinius radiatorius, kurie šyla nuo aukso ir aukso monetų ir kristalu sąveikos. Tai pat kol dar neiškrito sniegas pasirūpinu ir mūsų žiemine aprangą. Nes vis tiek teks išlipti į lauką kai to prireiks. Merginos rūbai sudaro pora medvilniniu marškinėlių trumpomis rankovėmis, ant jų viršaus keli iš bambuko audeklo padaryti džemperiai su kapišonais ir iš storos rudos odos su kailiu viduje, odiniu kapišonu viršutinis drabužis, kuris siekia kelius. Jis dedasi kaip eilinis paltas, kuris susisega skandinavišku būdu. Per kilputes veriasi kaulinės sagos.  Ant kojų, mergina, apsimauna plono bambuko audinio kelnės, ant jų viršaus medvilninės kelnės ir ant viršaus plonos odos kelnes su pašiltinimu. Avaline užbaigia tvirti pašiltinti kareiviški kerziniai batai. Tokiu drabužiu jai pagaminu ne viena komplektą, kaip ir apatinio trikotažo, prie kurio mergina po truputi apsipranta.  Mano kelionei drabužiai yra lygiai tai patys. Tik su kai kuriais skirtumais. Ant šarvuočio sienos pakabinu du plačius iš storos ir pašiltintos odos su giliais kapišonais, kurie puikiai apsaugo veidus nuo šalto vėjo ir sniego paltus. Kai tik pagaminau šarvuotas roges, mes pradedame juose ir nakvoti. Nes ten įrengiu viska ko reikia kelionėje. Kelionine virtuvėlė, patogu dvivieti gultą, (Taja kategoriškai atsisako miegoti atskirai nuo manęs.) Keletą komodų kuriuose mergina gali laikyti savo daiktus. Praeina dar savaite kol viena rytą Taja man praneša kad lauke jau visur balta. Palaukiame dar kol lauke iškrenta daugiau sniego ir per pačia pūgą paliekame savo tvirtove. Tiesiog šarvuotas roges pakeliu į orą ir pastatau jau lauke už tvirtovės sienų. Įėjimą į ja vėl uždedu ta pati luitą kuris buvo ir prieš tai. Lauke spaudžia neblogas šaltukas. Susėdame į kėdes kurias iš anksto įrengiau priekyje šarvuotu rogių. Pasinaudodamas savo telekinėzės jėga, pamėginu roges pastumti į priekį. Man pavyksta gana lengvai. Netrukus pradedame savo kelione. Kad ne sukinėtis ratais per laukus ir miškus, materializuoju paprasta kompasą, kuris labai nustebina Taja. Pasirodo tos planetos žmonėms nereikia tokio daikto kaip kompaso. Juose tarsi savaime yra natūralus kompasas, kuo aš pats negalėčiau pasigirti. Tenka sustoti vakare. Lauke dar kaukia smarki pūgą. Pavakarieniaujame ir sugulame miegoti. Kad nebūtu karšta miegoti, sumažinu radiatorius temperatūra iki minimumo. Anksti ryte mane pažadina drakonų riaumojimas ir daugybės sparnu plasnojimas. Pašoku iš lovos. Taja paseka iš paskos. Negi mus aptiko? Sutvėrimu riaumojimas nutolsta
į ta puse kur stovi mūsų tvirtovė. Pro šoninius langus pamatau kad mes visai užpustyti. Pasitariame kad dabar pradėti keliauti būtu nesaugu, kai aplink tiek drakonu. Vargšė mano tvirtovė. Tiek į ją buvo sudėta energijos ir pastangų. Kažin ar ji išliko sveika. Už trijų valandų, kai jau buvome papusryčiavę šaltais pusryčiais, nes kurti šiuo atveju kelionine plytelė būtu tikra savižudybė išgirstu kaip vėl artėja daugybes sparnu plasnojimas. Pasiūlau Tajai mintimis tarsi
susilieti su aplinka, išsivaizduodama kad ji yra dalis viso to sniego ir taip tarsi pamiršti save. Tai padės nepasiduoti panikai ir neatskleisti drakonams mūsų buvimo vietos. Ta pati ir pats padarau. Drakonu sparnu plasnojimas priartėja ir minutei pakimba virš mūsų. Netikėtai dangų perskrodžia drakono riaumojimas. Krūpteliu iš netikėtumo, bet toliau medituoju į begalybe sniego. Dar po minutės išgirstu kaip
nutyla aplinkui sparnu plasnojimas. Mes taip medituojame dar gera valanda. Kai viduje nusprendžiu kad užteks medituoti, visai šalia pasigirsta drakono riaumojimas. Jam atitaria daugybe balsu. Sprendžiant iš jų, čia buvo šimtai tu sutvėrimu. Pasigirsta kurtinantis sparnu plasnojimas iš ko suprantu kad mes buvome per plauką nuo mirties. Drakonai pakyla į orą ir nuskrenda savo keliais. Iš garsu įsitikinu, kad jie tikrai nuskrido. Pramerkiu akys ir pažvelgiu į Taja.
Mergina net antakio nekrustelėjo, taip įsigilinus į savo meditacija. Šypteliu ir švelniai paliečiu jos ranką. Ji gyliai atsidūsta ir atsimerkia. Pažvelgia į mane.
- Dabar jau žinau į kuria puse mums keliauti. Ką tik kalbėjausi su savo bendruomenės šamane. Ji nurodė man kelia.
- Puiku. Drakonai nuskrido, bet jie dar gali sugrįžti. Pakeliu mūsų roges iš pusnies ir keliaujame toliau.
- O ar negali jas skraidinti oru, o aš rodyčiau kelią?
Papurtau galvą.
- Ne. Ilgai skraidinti roges aš negaliu. Jos per sunkios. Kažkiek galiu jas pakelti į orą, bet trumpai.
- Tada greitai jas pakelk į orą ir kuo toliau nuskraidink. Paskui pailsėsi ir galėsi vėl jas taip perkelti.
Susimastau ir pasiglostau savo barzdą. Ji įdomiai pasiūlė. Tik nenorėčiau kad vėl atsivertu mano žaizdos. Dabar jas aprišti ir sutvarkyti nelabai ir turime galimybių. Reikėtu tam arba padidinti roges, arba pagaminti dar vienas. Bet tam neturime laiko. Savo mintimis pasidalinu su Taja. Sutariame kad viena kelionės dalį keliausime kaip ji sako, kita keliones dali įprastai. Bet pradžioje reikia roges pakelti į orą kuo aukščiau ir apsižvalgyti. Susikaupiu ir pakeliu jas į orą. Net nemaniau kad man pavyks ta padaryti sėdinti juose. Pasijutau kaip koks baronas Miunhauzenas, kuris pats save už plauku iškėlė iš pelkės. Kai žemė lieka toli po mumis, Taja džiaugsmingai šūkteli ir parodo į kalnus kurie tolumoje stūkso. Nuleidžiu roges atokiai tos vietos kur esame. Tokia patirtis man sukelia kai kuriu minčių. Pasakau kad mes dabar niekur nekeliausime, nes noriu kai ką pakeisti mūsų rogių išorėje. Man kyla mintis joms pritaisyti nedidelius ir tvirtus sparnus prie šonu. Tikiuosi kad tai daug laiko neužims ir atsipirks su laiku. Prireikia trijų dienų, kol prailginu mūsų roges ir pritaisau keturis sparnus. Du didesnius iš abiejų šonu ir du mažesnius priekyje. Taja kai viska padariau, pažvelgia į mane kaip į beproti, visiškai nesuprasdama kam man to reikia. Nusprendžiu juos išmėginti ore. Mano sugalvota mintis pasitvirtina. Sparnai puikiai laikosi ore. Ne gana to, dabar galime nukeliauti dešimt kartu toliau nei iki šiol. Rogės slydės dabar retai kada paliečia sniegą. Nes panaudoju ekranaplaniravimą. Tai kai sudarytas oro srautas po greito skridimo pakelia transporto priemone virš paviršiaus. Ji neiškelia į oro, bet suteikia jam galimybe sklęsti. Dabar laukus įveikiame per pora minučių ir Tajos akyse tapau iš bepročio genijumi. Nors ką norėti. Tarp beprotybės ir genialumo yra vienas žingsnis. Po dviejų dienų  pasiekiame kalnus. Prieš mano akys atsiveria įdomus vaizdas.  Prie kalno papėdės pamatau nedideli pusnyse paskendusi, akmeniniu namuku kaimą, aptverta aukšta akmenine tvora su aštriais medžio rastu galais. Kaimelio viduryje matosi gana didelis ir erdvus akmeninis namas. Sustoju netoli kaimo ir išlipu iš mūsų oro ir sniego rogių, kurias su Taja pavadinome sniego karaliene. Kad nepaskęsti sniege, viename iš kelionės vakaru pagaminu antbančius, kurie panašus į tuos kuriuos naudoja eskimai mano pasaulyje. Tai iš vyteliu pagaminti platus padėkliukai, kurie tvirtinasi prie batu padu ir neleidžia batams paskęsti sniege. Atidžiai nužvelgiu gyvenviete. Netikėtai ant kaimo tvoros viršaus, pasirodo vyrai rūsčiais veidais, apsirengę šviesiais rūbais  ir vešliais raudonais plaukais, kurie kaip ugnies liežuviai suplevėsuoja šaltame vėjuje. Taja džiaugsmingai suklykia ir užsidėjusi sniego antbačius išlipa iš vežimo puola lėtai eiti per sniegą link kaimo vartų kažką klykdama savo gimtąja kalbą. Jos klyksmas pasiekia kaip vyru ausis. jie ant tvoros pradeda džiaugsmingai šaukti ir mosikuoti stipriomis rankomis su įnagiais, kurie panašus į šakes, su kuriomis mano pasaulyje, senovėje iš pečiu traukdavo puodus. Išgirstu kaip kaime pasigirsta džiaugsmingi moteriški klyksmai ir vaiku gagenimas. Vyrai išnyksta nuo tvoros. Smarkiai traškėdami iš lėto truputi prasiveria kaimo vartai. Pro juos šmurkšteli Taja. Užsilipu ant Sniego Karalienės viršaus ir matau kaip ja apspinta vyrai bei moteris ir ji džiaugsminguose šauksmuose paskęsta jų glėbyje. Šypteliu. Ji surado savus. Įlipu į šarvuotu rogių vidų ir pakeles į orą jas nusklendžiu arčiau kaimo vartų. Kai lieka dešimt metru, išlipu į lauką ir pasuku link jų.  Mano pasirodymas nelieka nepastebėtas. Pro kaimo vartus išeina  vyrai atšiauriais veidais ir plevėsuojančiais vėjuje raudonais plaukais. Jie atstato  į mane savo šakes. Sustoju svarstydamas kaip pasielgti su jais. Galėčiau juos vienos minties krustelėjimu išmėtyti kaip kačiukus, bet kam be reikalo demonstruoti savo jėga? Vyrai pradeda rėkti man kad aš monstras dingčiau ten iš kur atėjau. Jų riksmai atkreipia  Tajos dėmėsi. Po minutės pasirodo ji už vyru nugarų ir sušunka vyrams, kad praleistu jos vyrą jeigu nori sveiki kaili išnešti. Stambiausias, spėju kaimo vyresnysis, atsigręžią į ja ir sušunka kad tegul aš įrodau kad esu vertas būti jos dukros vyru.
- Mokytojau! – mane pasiekia Tajos šauksmas – Parodyk jiems savo galia, tik nepasielk su jais kaip su juoduoju drakonu!
Vyru tarpe nuskamba kvatojimas. Jie matyti dar nesuprato su kuo susidūrė.
    Linkteliu jai galva ir mintimis pakeliu save į orą. Vyrų akys išsiplečia iš nuostabos, sekančia sekunde išplėšiu iš jų ranku į mane nukreiptas šakes ir nuskraidinu jas prie stovinčiu moterų kojų. Moteris tai pamačiusios pradeda šaukti. Vienos iš susižavėjimo, kitos iš baimės.  Po keliu sekundžių, pasimetę ir apstulbinti vyrai pakila į orą ir nulekia į pusnis esančias už kaimelio tvoros. Ore pasigirsta išsigandusiu jų šauksmai kurie nutrunka pusnyse. Netrukus iš ten pasigirsta linksmas kvatojimas. Nusikvatoju ir aš matydamas kaip galingi vyrai kaip vaikai išsiridena iš giliu pusnių. Jie aplipę sniegu ir išsišiepę iki ausų atklampoja iki manęs ir užverčia į viršu galvas. Nusileidžiu pas juos. Iš veidu matau, kad jie suprato kad su manimi jie nepasigalynės ir kad aš ne esu nusiteikęs priešiškai. Jie apspinta mane ir pradeda plekšnoti man per pečius šaukdami kad aš tikrai esu vertas būti Tajos vyru. Sprendžiant iš to kad jie net būdami iki keliu sniege, sugeba pasiekti mano pečius, jie tikri milžinai. Nes sniego man būtu iki pusės. Kaimelio vyresnysis, kaip suprantu Tajos tėvas, pakelia ranka ir vyrai nutyla. Jis padeda savo sunkia ir tvirta ranka man ant peties.
- Tu įrodei kad esi stipresnis už mus visus, ne tik atimdamas iš mūsų ginklus, bet ir nusviesdamas ne aišku kokiu būdu į pusnis. Buk garbingas mūsų svečias. O ar tinki būti mano dukrai vyras, turėsi įrodyti susikovęs su manimi. O dabar prašom į mano namus. Iškelsime puota mano dukros sugrįžimui.
Nusišypsojau. „Keistas tas vyras. Negi jam neužteko to, kad iš jo ranku buvo išplėštas ginklas, o jis pats oru nulėkė į šalta sniego pusnį? “
- Galėsime susikauti jeigu jums dar neaišku ant kiek aš stiprus. Dėkingas už jūsų svetingumą ir skolingas neliksiu. Rodykite kelia.
- Sekite paskui mane. Atverti plačiai vartus! Mus aplankė galingas karis! – sušuko jis kaimo vyrams. Tie klusniai puolė vykdyti jo įsakymą.
- Palaukite! Nereikia! – sušukau jiems. – Aš tuoj!
Kaimo seniūnas nustebęs pažvelgė į mane nesuprasdamas ką noriu pasakyti. Nueinu prie Sniego Karalienės ir įlipęs į ją, pakeliu aukštai į orą. Pasigirsta susižavėjimo riksmai. Nusklendžiu į kaimo vidurį ir nuleidžiu ant žemės. 
Vaikai pasislepia už moterų nugarų pamate kaip kažkas juodas su sparnais nusileidžia pas juos. Mažesni net pravirksta išsigandę. Išlipu iš Sniego Karalienės ir nulipu ant žemės. Prie vienos didžiausios kaimo trobos pamatau kaip kaimo vadas man pamoja ranka. Pasuku į ta puse. Netrukus įžengiu į namo vidų. Nesirūpinu kad palikau Sniego Karaliene palikau už dūrų be priežiūros. Nemanau kad atsiras koks drąsuolis kuris išdrįs naršyti po skrynias ir komodas. Nes didelė medinė skrynia, kuriose yra auksas ir kristalai, saugiai užrakinta masyvia spyna. O kiti rakandai nors ir vertingi, bet vietiniai nesupras kaip juos naudoti. Juo labiau kad kaimo vadas davė įsakymą neliesti Sniego Karalienės. Manau kad ir be įsakymo žmonės baugščiai žvelgia į mūsų transporto priemone, kuri gali skraidyti kaip juodas drakonas nemosikuodamas savo juodais sparnais. Įžengiu į vidų. karto Į mano nosį trenkia silpnas dūmu kvapas, susimaišęs su prakaito, nešvariu drabužiu, pridegusios mėsos, kvapu. Pačiame name, vietoje langu, matosi siauri plyšiai, pro kurios šykščiai veržiasi dienos šviesa ant nešvariu akmeniniu grindų. Ugniakuras stovi namo gilumoje ir iš jo kylantis dūmai, lėtai kyla į palubėje esanti stoge plyšį. Netoli ugniakuro matosi vado ir jo žmonos platus guolis padarytas iš šiaudu ir uždengtas grubiu ir nešvariu medžiagos gabalu. Pati guoli nuo pašaliniu akių slepia medžiagos gabalas kabantis priešais ji. Erdvaus namo centre stovi platus stalas padarytas iš skirtingu plokščiu akmenų. Šalia jo stovi kažko ištepti mediniai suolai, kurie labiau primena per puse perkirstus medžio rastus, nei tuos suolus kokius man teko pažinoti. Tajos tėvas atsisėda stalo gale ir ranka parodo kad atsisėsčiau šalia ant suolo.  Stengiuosi išlaikyti ramu veidą, matydamas kad tas suolas, kuri man pasiūlė gali išteplioti mano kelnes. Ramiai atsisėdu. Prie manęs purpteli iš kažkur atlėkusi, visa sukaitusi Taja ir atsisėdusi šalia meiliai prisiglaudžia. Jos tėvo veide pasirodo susierzinimo išraiška. Bet merginai tai ne motais. Ji meiliai žvelgia į mane ir iškalbingais žvilgsniais šaudosi su kitomis merginomis ir moterimis, kurios skuba padengti stalą visokiais patiekalais. Į sale susirenka ir kiti vyrai. Pastebiu kad pas juos su maistu gana striuka. Tai matosi iš vaišiu vienodumo ir mažo kiekio. Atsistoju ir pažvelgių Tajos tėvui į akis, kuris taip man ir nepasakė savo vardo iki šiol. Mano galvoje apsilanko mintis, „  Gal jis galvoja, kad atėjau į jų kaimą ir dabar juos apvalgysiu? Manau reikia parodyti dar viena savo galia. Tai kūrybos“
- Jeigu man leisite. - sakau jam.
Vyras linkteli galva ir skvarbiai į mane pasižiūri. Nuo jo žvilgsnio per nugara pereina šiurpas. Nusisuku ir užsimerkiu. Susikaupiu galvodamas koki maistą jiems pateikti ant stalo. Pajuntu kaip Tajos ranka švelniai paima už manosios. Galvoje tampa aišku ką sukursiu. Gyliai įkvėpių orą ir pradedu. Netrukus išgirstu kaip žmonės pradeda aikčioti ir bruzdėti pamate kaip aplink mane, pasipila tūkstančiai mažu auksiniu kibirkštėlių, kurie kaip mažyčiai oro burbuliukai, pradeda sukinėtis aplink mane, tuo apgaubdami mano kūną auksiniu švytėjimų. Ant stalo vienas po kito pradeda materializuotis valgiai gyliuose dubenyse. Tai patiekalai kuriuos pamėgo Taja kai kartu gyvenome ir tie, kuriuos materializuodavau, kai keliavome čia. Tai bulvių plokštainiai, vėdarai, cepelinai su varške ir mėsa, didžiuliai bulviniai blynai be mėsos ir su mėsa, didžiuliai dubenis su grietine ir su spirgais, rytietiškas plovas, du didžiausi dubenis vištienos tabake,  pora nedideliu statiniu duonos giros ir žinoma krūvos įvairiu sumuštiniu. Tai pat sukūriau iš liepos medžio didžiausia krūva giliu dubenėlių ir šaukštu. Viska materializavau labai skubėdamas gal gera pusvalandi. Dar niekada neteko tiek daug ir greit materializuoti maisto. Savo kūryba baigiu visiškoje tyloje ir visiškai pavargęs. Sakyčiau greičiau išsekęs ir kaip keista baisiausiai išalkęs. Pažvelgiu į apvalias iš nuostabos kaimo vado akis ir linkteliu jam galvą.
- Aš baigiau. Galite vaišintis. Sakiau kad skolingas neliksiu.
Po mano žodžiu Taja nusijuokia ir čiumpa už dar garuojančiu vištienos šlaunelių. Pasiekiau jos pavyzdžiu. Tik aš čiupau ne už mėsos, o įsidėjau cepelinus su varške ir užsipyliau grietine. Moteris su vaikais pasiekia mūsų pavyzdžiu. Jie greičiausiai atsigavo iš nuostabos ir imasi ragauti mano sukurta maistą. Netrukus prie jų prisijungia ir vyrai. O kai paragavo mano giros tai iš viso pilnai atgijo. Kažkodėl vos ne kiekvienam rūpėjo paplekšnoti man per pečius, kas labai trukdė man valgyti. Nes vis iš šaukšto iškrisdavo maistas atgal į dubeni. Triukšmas name tapo didžiulis. Kiekvienas pasakoja savo kaimynui ar kaiminei apie savo ragaujama patiekalą ir dalinasi įspūdžiais. Užmetu aki į vada. Tas niūriai kemša vištiena sau už abiejų žandu ir žaibuoja į mane akimis. Nustebau. „Ko jis taip? Aš juk parodžiau didžiuli dėkingumą už tai kad jis trumpam leido pas juos apsistoti ir net į jų priešiškumą atsiliginau maistu kai žmonės matosi čia aiškiai badavo. “ Staiga man atėjo suvokimas kas su jo darosi: „Negi jis mano kad dabar užimsiu jo vado vieta? Reikia greitai spręsti ta nesusipratimą kol neiškilo dideliu problemų“. Atsistojau ir iškeliu į viršu ranka prašydamas visu dėmesio. Viena akimi pamatau kaip vadas sugniaužia kumščius.
- Prašau visu dėmesio! – sušukau kaimo gyventojų kalba.
Visi nutilo ir atsuko į mane patenkintus ir nustebintus veidus.
- Esu visiems dėkingas už jūsų svetingumą ir vaišes… - mano žodžius nutraukia garsus žmonių juokas.
- Čia dar ne aišku kas ką vaišina! – sušuko jauna mergina panaši į Taja ir nuraudo kaip aguona pamačiusi mano mesta žvilgsnį.
- Va dėl aiškumo ir noriu jums pranešti, kad aš ilgam neliksiu jūsų kaime, netrukus su Taja vėl keliausime toliau. Tačiau jeigu jums patiks mano sukurti patiekalai, kiekvienai šeimai paliksiu produktus kad galėtumėte juos pasigaminti tiek kiek reikės ir net pamokinsiu kaip juos gaminti. Jūsų vadu nebusiu. Nes turite puiku vadą. – linktelėjau Tajos tėvui kuris nustebęs klausėsi manęs – Mes negalime likti su jumis dėl jūsų pačiu saugumo.
Netikėtai atsistoja kaimelio vadas. Jo veide matosi niūrus ryžtingumas. Jis pakelia ranka. Visi sužiūra į jo puse. Jis pažvelgia į mane.
- Kodėl negalite likti su mumis? Ar dėl to kad jus nužudėte žmogų?
Aš atsidustu ir papurtau galva. Netikėtai pasikelia Taja iki šiol ramiai sėdėjusi šalia manęs.
- Jis nugalėjo juodosios genties karius, taip kaip mūsų karius nugalėjo bet nužudė. Jis tikrai nužudė... – ji gyliai įkvepia oro ir surinka iš visu jėgų – Juodojo drakono klano vado sūnų! 
Kaimelio gyventojai vieningai aikteli, o jo vadas sudrimba ant kėdės apstulbusia veido išraiška.
- Dukra, o tu tuo išsitikinusi? - Atgavęs žada jis pasiteirauja jos.
- Taip. Aš pati savo akimis tai mačiau. Negana to, jis savo galia išgąsdino sidabrinius drakonus, kurie spruko atgal į savo klaną kai atvyko susikauti su juoduoju drakonu. Dabar jis turi to juodojo drakono galia ir aš su juo keliausiu norės jis to ar nenorės. – Taja su pasididžiavimu pažvelgė į mane.
Atsidusau ir paglosčiau jai galvą.
- Gera mergaite, bet kam tos smulkmenos?
Kaimo žmonės nuščiuvo, o jos tėvas susiėmė už galvos, paklaikusiu žvilgsniu žvelgdamas į mane.
- Ir dar aš norėjau su juo kautis... – spengiančioje tyloje pasigirdo Tajos tėvo šnabždėsis – aš tikras beprotis...
Aplink mus pradeda šnabždėtis žmonės. Pasirodo vyrai galvojo kad tai buvo Tajos pokštas, kai mūsų pažinties pradžioje ji paminėjo juodąjį drakoną. O pasirodo ji kalbėjo visai rimtai. 
- Dukra. – pasigirsta skambus moteriškas balsas.
Pažvelgiu į ta puse. Tai buvo ne aukšto ūgio moteris labai panaši į Taja, tik kur kas vyresnė ir labai suvargusiu veidu. Jos drabužiai kaip ir kitu moterų atrodė varganai, suplėšyti ir menki. Man suspaudė širdį tai matydamas. Viduje nusprendžiau kad ir joms padėsiu su rūbais.
- Dukra, - pakartojo ta moteris, kuri greičiausiai yra Tajos motina – Ar gerai supratau, kad tu esi jau paliesta?
Taja papurtė galva.
- Ne mama. Aš vis dar nepaliesta. Net būdama jam kaip žmoną. Iš tikrųjų jis mano mokytojas. 
Moters veide pasirodo didelis nustebimas, ji susiima delnais už veido. Kitos merginos aplink ja pradeda tarpusavi šnabždėtis.
- Mama, man dar ne laikas tam. Taip nusprendė jis. – ji su susižavėjimu ir dėkingumu pažvelgė į mane. Šyptelėjau ir uždėjau ranka jai ant galvos.
- Tik prašyčiau be smulkmenų. O tai dar pagalvos kad aš esu neįgalus, ko tikrai nėra. – susijuokiu ir pasisuku i kaimelio vadą. – Ar pas jus vis dar yra ryžtas su manimi kautis, kad įsitikinti kad esu vertas jūsų dukros?
Vadas pašoko iš vietos ir išbalęs nusilenkė man iki stalo kaukštelėdamas kakta į ji.
- Atleiskite man neišmanėliui, kuris nesuprato ant kiek jus esate galingas ir net nepatikėjo savo dukra, kai jį pasakė kad mūsų garbingas svečias, nugalėjo juodojo drakonu klano vado sūnų. Jeigu pageidaujate, galiu kad ir dabar atiduoti savo pareigas jums.
Žmonės aplink aikteli.
- Ne, ne, ne, man to džiaugsmo nereikia. Tegul vado postas  lieka jums. Nes niekas geriau kaimu nepasirūpins nei jus. Aš tikiu jumis ir jūsų sugebėjimais kaip kaimelio lyderio. 
    Prie manęs prieina sena senutė. Žmonės pagarbiai pasitraukia jai iš kelio. Matau kad ta senute daug ką gyvenime matė. Jos smulkiomis raukšlelėmis išvagotas veidas ir drebančios rankos skleidė nepaaiškinama jėga. Ji senomis ir bet aiškiu žvilgsniu nužvelgia mane.
- Jeigu pavalgei, sek su Taja paskui mane. – jos balsas nuskamba valdingai. Ji nusisuka ir eina šalin. Žmonės tarpusavi pradeda šnabždėtis. Mano viduje užgimsta pyktis. „ Negi ta senė mano, kad aš koks paauglys, kad jai pamojus pirštu seksiu paskui ja? Aš ir be jos turiu ką veikti. „
- Net negalvoju sekti paskui kiekviena sena moterį kuri man pamos pirštu, net deramai nepasakius kas ji yra ir ko jai iš manęs reikia. – pasakau šaltu balsu.
Žmonės nuščiūva. Senoji stabteli ir iš lėto atsigręžia į mane. Perlieja savo ugniniu žvilgsniu. Pasijaučiu tarsi patekęs į liepsnų ratą. Akimirksniu prieš save materializuoju ledo siena. Senosios veide pasirodo ironija. Ji žvilgsniu įsiurbia į ledine siena. Ta pakliuvusi po jos žvilgsniu pradeda greitai tirpti. Greitai sukuriu nedideli geležini žiedą, sulyk senės aukščiu kurio viduryje atsiranda senoji moteris. Ratas kaip tik siekia jos pakauši. Žmonės aikteli, o Tajos tėvas pašoka ant kojų.
- Senoji – sušunku. - gal nepradėkime toliau varžytis savo jėgomis. Nes aš jau supratau ką tu sugebi, bet tu net negali įsivaizduoti ką aš sugebu. Geriau liaukis kol ne vėlu.
- Senelė nebandyk mano vyro jėgos – sušuko Taja. – Tu jam ne priešininkė. Jeigu jis panorėtu akimirksniu tave sutraiškytu vienu žvilgsniu kaip menka vabaliuką. Žinau ką sakau, nes mačiau, kaip jis vienu žvilgsniu, išmetė į orą, pilkojo drakono klano, viena iš vyriausiu drakonu, tarsi jis būtu menkas lapelis vėjuje.
Žmonės iš nustebimo pradėjo šaukti vienas per kita ir maldauti senosios su manimi nesirungti. Senoji atsiduso ir iškelia į viršu ranką. Visi aplink iš karto nutilo.
- Tikrai nesitikėjau kad esate toks stipus. – pasigirsta jos pykčio tramdomas balsas - Tebūnie kaip kiti nori, paliksiu jus ši karta gyva.
Nusikvatoju. Tokio absurdo tikrai nesitikėjau išgirsti. Nusilenkiu senutei uždarytai geležiniame žiede.
- Būdamas dėkingas už jūsų toki gailestingumą, aš tučtuojau palieku jūsų kaimą, kad nedrumsti jūsų ramybės. Taja tu su manimi? – pasisuku į merginą. Ta stryktelėjo prie manęs ir maldaujančiomis akimis pažvelgė į mane. Aplink įsivyravo mirtina tyla. Atsidustu ir mintimis nukeliu geležini žiedą nuo senutės. Jos veide išskaitau sau mirties nuosprendį. Reiškia kas įsigijau dar viena galinga priešą. Pastatau šalia jos metalini žiedą ir įtempęs visas jėgas ji sulankstau tarsi popierini. Žmonės pamate praranda žadą, Jų akyse perskaitau siaubą. Jie aiškiai dabar pamatė, kad Tajos žodžiai nėra tik žodžiai. Senoji net išbalo iš pykčio. Nusilenkiu baltam kaip popieriui Tajos tėvui, kuris taip ir nesugebėjo man pasakyti savo vardo, „Kaip vėliau prisiminiau, kad pasakyti kažkam savo tikra vardą, reiškia atsiduoti visam gyvenimui tam žmogui. Tokie pas juos papročiai. “ ir pasuku link dūrų. Eidamas link jų išgirstu kaip šūkteli man senoji. Atsigręžiu. Senoji moteris žvelgia į mane degančiomis iš pykčio akimis.
- Ar tu jaunuoli supranti kas aš esu, kad išdrįsai prieš mane ranka pakelti?
- Supratimo neturiu, nes atkeliavau iš taip toli kad jūsų pasaulio beveik nežinau. Tu man tik eilinė senutė. Tik klausimas kitas: kuom tu būtum jeigu aš tave pripločiau? Eiliniu lavonu? Tad kam save taip sureikšmini, būdama garbingu metu, jeigu nesuvoki kas prieš tave stovi, kaip ir tas kuris nežino kas tu esi stovėdamas priešais tave? Tu iškeli save, tik matydama mano fizine forma, nors puikiai žinai, kad svarbu ne žmogaus fizine forma, o tai ką jis sugeba. Tu matei ką aš sugebu ir  vis tiek negerbi manęs, rodydama savo neapykanta. Aš dabar matau tik pikta, nedėkinga senutė, kuri turi kažkokia galia. Ir dėl to galvoja kad kiti prieš ja yra šiukšlės.
- Kaip tu drįsti man akys draskyti! – sušuko senė visa tirtėdama iš pykčio. – Aš esu apdovanotoji raudonojo drakono klano vyriausioji vaidilutė.
- Į sveikata. Man raudonieji drakonai nieko nesako. Aš žinau pilkuosius drakonus, juoduosius ir sidabrinius. Visi kiti man drakonai, tai tik pavadinimai ir nieko daugiau.
- Manai kad nugalėjęs juodojo drakono klano vado sūnų gali man akis draskyti?! Aš tave sudeginsiu vietoje! Aš jau nieko nebijau prarasti!
- Tu jau praradai, net nieko nebijodama. Praradai mano pagarba tavo žilam plaukui ir galimybe visam kaimui nebebadauti ir būti viskuo aprūpintam. Manai žmonės tau bus dėl to dėkingi ir vertins tavo pasiekimus? Jie greičiau tavęs bijo nei gerbia. Tu turi didele galia, bet elgiesi kaip juodieji drakonai. Tai kur tavo nuopelnai prieš žmones?
- Kaip tu drįsti - sušnypštė senė.
Žmonės aplink pradėjo nepatenkinti murmėti. Nurijau savyje kylanti juoduma ir troškimą čia pat priploti senąja kaip koki tarakoną.  Atsigręžiu į žmonės.
- Mai velniai griebia ta jūsų šventąja, jeigu jai žilo plauko išminties neužtenka suvokti kur yra balta ir kur juoda. Kaip ir žadėjau aš padėsiu jums visiems. Jus nieko nenusikaltote, kad netektumėte per viena sena pakvaišusia moterį, maisto ir drabužiu. Pradėsiu nuo vargingiausiu. Veskite mane į savo namus. Duosiu maisto ir drabužiu.
- Bet mes neturime kuom atsiliginti kilnus keliautojau, į kuri nežinome net kaip kreiptis. – pasigirdo balsas iš žmonių.
- Kad niekam ir nerūpėjo mano vardas, - nusijuokiu – svarbu buvo gerai privalgyti ir daugiau kam rūpintis.
Žmonės susigėdę nuleidžia galvas.
- O tai kaip jus vadinti? – sušuko mažas vaikiukas ir įsikabino į mane žiūrėdamas savo spindinčiom akutėm.
Kelioms akimirkom susimasčiau. Paskui nusijuokiau.
- Taip ir vadinkite mane: Keliautojas. – akimirksniu materializuoju cukrini zuiki iš raudono skaidraus cukraus, kokius pardavinėjo mano vaikystėje prie bažnyčios ir paduodu vaikui. – imk pačiulpk.
Vaikiukas akimirksniu susikišo skanėstą į burnyte ir po keliu akimirkų patenkintas sučepsėjo:
- Kaip skanu!
Kita akimirka mane apsipinta krūva vaiku, šaukdami „Ir man! “ Nusijuokiu ir materializuoju krūva skanumynu kurios greitai išdalinu vaikams. Ko gero, tas namas dar niekada nematė tiek džiaugsmingai šaukiančiu ir iš malonumo čepsinčiu vaiku. Prie jų prisideda ir smalsios merginos. Tik joms materializuoju paprasčiausius čiupa čiupsus ant mediniu pagaliuku. Kad mano mokinė nesupyktu ir jai toki įteikiu. Netrukus vaiku vedinas patraukiu per kaimo namus, pradedant nuo vargingiausiu, visai pamiršęs apie pikta ir pagiežinga senė, kuri tarsi ištirpsta minioje. Jau pradėjus aušti, aš pabaigiu apeiti beveik visa kaimą, apdalindamas įvairiomis kruopomis, daržovėmis ir džiovintais vietiniais vaisiais. Tai pat pasirūpinu kad kiekvienas gyventojas turėtu bent trejetą iš bambuko audeklo drabužiu, tarp jų ir šiltus batus bei po geros vilnos džemperį. Paskutinius aprūpinau kaimo vado šeima. Kai tik baigiau juos aprūpinti, pajutau begalini skausmą nugaroje. Taja iš karto suprato kas nutiko. Ji mane linkstančiomis kojomis nuveda prie šeimos guolio ir mikliai nurengia iki pusės. Tajos motina aikteli pamačiusi krauju permirkusius mano du bambukinius marškinius o po jais giliausias žaizdas, tarsi kažkas didžiuliu kardu suraižytu mano nugarą. Tai pat daugybe randu po paskutiniu žaizdų. Mergina skubiai imasi mane tvarstyti. Aš net nežinojau, kad iš anksto ji buvo pasiruošusi tam. Matyti, jos moteriška intuicija pakuždėjo jai, kad reikia to tikėtis. Apie mano sužeidimą, žinia žaibu aplėkė kaimą. Į vado namus pradeda rinktis susirūpinusios kaimo moterėlės kiekviena vis atsinešdama koki nors tepalą ar daiktą nuo sužeidimo ir vis aikčioja regėdamos mano krauju pasruvusia nugarą. Pasirodo ir vyrai susirūpinusiais veidais. Tajai teko visiems paaiškinti, kad tai natūralus dalykas, atsiradęs, po tokio kiekio daiktu ir maisto sukūrimo jiems kaimo žmonėms. Kad tai mano mokestis aukščiausiam Dievui už tokius darbus. Jai beaiškinant, kur buvus nebuvus pasirodo senė ir įsmeigia į mane savo degančias akis, kuriu aš visai net nepastebiu. Tačiau pajuntu begalini skausmą tarsi užsidegtu mano kūnas. Suriku iš skausmo, o mano kūnas parausta ir jame įsipučia baisios nudegimo pūslės. Taja žaibiškai supranta kas vyksta ir čiupusi dubeni kuriame yra skystis mano žaizdas valyti, pila senei ant akių. Vanduo nepasiekusi jos akių pavirto garais, o pasiutusi senė nukreipė savo žvilgsni į ja. Mergina surinka iš skausmo. Sukaupiu visa gęstančia savo sąmone, į viena valios jėga smogiu į sene, kuri baisiausia jėga teškiasi į sieną. Jėga tokia pasirodo smarki, kad ji sienoje ištikšta kaip pernokęs pomidoras o iš jos išlėkęs raudonas kamuolys trenkiasi į mane. Iš skausmo prarandu sąmone. Atsipeikėju lauke apmuturiuotas visas bintais, o virš savęs pamatau palinkusio  nežinomo raudono drakono, mielos Eolos bei jos senelio Ojulo galvas. Netoli pastebiu trypčiojančius, jau matytus sidabrinius drakonus.
2023-02-12 15:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-02-15 10:34
Keliautojas
Nukainuotas. Gaila kad negalima pasirašinėti žinutėmis, belieka tik čia padiskutuoti. Į kritika nenumoju ranka, tik noriu pastebėti, kad kiek yra žmonių, tiek ir yra skoniu. Jus teisus, kad nereikia išduoti savo rašymo stiliaus, vien dėl to kad vienam ar kitam žmogui jis netiko. Mes visada tobulėjame kai kuo daugiau rašome, dirbame su savimi kad mūsų mintis taptu kitiems aiškios, suprantamos ir sklandžios. Ko jaunesnis skaitytojas, tuo jis nekantresnis. Jam reikia vis daugiau veiksmo, o ne aprašymu. Kažkada, kai įkėliau savo pirma čia kūrini, jis buvo sudarytas vos ne ištisai iš dialogu. Galvojau kad taip atspindžiu veiksmą. Gavau tada labai daug kritikos. Bet ji buvo gera ta prasme, kad ji manes neįžeidė kaip pradedančio rašytojo mėgėjo, o paskatino peržvelgti naujomis akimis į tai ką rašau. Dabar aš tris ir daugiau kartu iš naujo peržvelgiu ką parašau. Kartais paskubu ir tada norisi tarsi į žeme sulysti dėl klaidu. Deja. Mes visi darome klaidas ir ne esame dievai kad rašytume kaip jie. Yra talentingu rašytoju, yra ir paprastu rašytoju tokiu kaip aš. Aš prieš jus nesiteisinu, o tik dėstau savo mintis jums kaip plunksnos (Dabar jau klaviatūros ) kolegai. Beje. Čia labai daug dar ne įdėta mano kūrinių. Jie paskelbti mano sukurtoje rašytoju grupėje. Ačiu už jūsų kritika, ji konstruktyvi. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-02-14 20:04
Nukainotas
Keliautojau, bandymas pasiaiškinti, kodėl skaitytojai sako „nuobodu“ ir pagerinti savo rašymo įgūdžius nereiškia, kad dėl to turėsi pakeisti scenarijų ar paaukoti savo rašymo savitumą.

Niekas nedraudžia pasakoti tą patį, tik įtaigiau, labiau įtraukiančiai.

Galėtum atsigulęs užsimerkti ir viską susvajoti, net nereikėtų rašyti. Bet rašai ir daliniesi, vadinasi, turi bent šiokių tokių paskatų ir tikslų taip daryti.

Kad ir kokie būtų tie tikslai, rašymo įgūdžių gerinimas tik padės tuos tikslus pasiekti. Rašymas progresuojant tau pačiam teiktų daugiau džiaugsmo.

Tad mano patarimas būtų nenumoti ranka į kritiką :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-02-13 12:21
Keliautojas
gogo tipo jums nuobodu? Tada neskaitykite. Čia tikrai ne rašau pagal Holivudo scenarijų. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-02-13 03:53
gogo
nuopotu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą