Užmigo mano princesė Aurora.
Neišbučiuota drąsuolio, po storu stiklu netyčiom pamiršta.
Mūzai prisnūdus, neliko ir norų
a nei stebėti, a nei išreikšti tokį anokį grožį raštu.
O plaikstės pablūdusi Mūza po svietą -
Tai kirkino vyturį, tai skubino beržą užaugti.
Ir liejos eilutės lengvai, lyg per sviestą.
Bet Mūza paskaitė - oba! Geriau jau užmigti!
Ir neisiu bučiuoti princesės Auroros.
Galbūt ji sapnuoja pažliugusio ryto miglas.
Ar verta be reikalo drebinti orą?
Kol Mūza streikuoja - aš bėgsiu taškyti vasario balas.


Giaušė






