Kartais tiek nedaug reikia

Rašau spontaniškai džeržgimo fone, sienos gremžtukams atliekant sutartinę. Gręžimas į betoną net persmelkia visa−jau nematai kas  monitoriuje: per Zoom\'ą  prisijungę išvarginti veidai... ir pats ne geriau  atrodai. Ką gali išmąstyti? −nieko. Net koronaviruso naujienos lieka antrame plane, kai tokia siurrealistinė situacija: nelabai ką girdi ir matai per aprasojusius akinius, saugančius dar ir nuo kažkokių graužiančių medžiagų, besiskverbiančių iš lauko. Gal reikia mėginti bent jau šypsotis ekranui, nes tave nori girdėti ir matyti,  džiaugtis, kad dar gyveni, nors  izoliuotis turi namuose ir taip  sutikti naują dieną.
Apie renovaciją sužinota per vėlai, jau  suplanavus nuotolinį darbą, rodos, ramiame miesto kampelyje. Tądien geriau nei vakar: už lango visi puolė dirbti kaip pasiutę vienu metu: kala, gręžia, daužo, skaldo, džeržgina, pjauna ir galas žino kas ten dar−kakofonija... džyungyyr-dung-dung-ouch... vienu metu džyyuungyyy ir bum-bum-bum-baaach-bum ir džiaukštyyyr-yyyyrr  ir bum-buuuum-bum. Pasitaisai ausines  ir  prieš akis  atsiveria „express info“:,, Saviizoliacija dėl Covid-19 grėsmės medikams stipriai kirto per kišenę“− dėl kažkokio šlykštaus klijų kvapo su pasklidusiom dulkėmis jokia informacija nebeaktuali  − tai  per ištrauktų vamzdžių ertmes atplūsta daugiau malonumo pro užvertas duris. Katinas, išgirdęs skambutį, nuveda prie durų. Į vidų įsiprašo darbininkai įpareigoti apžiūrėti vamzdžių. Kaukės po smakrais... Verčiau  tiek nekalbėtų... Pasitaisai kaukę, vis dar su ausinėmis.  Užtrauktos žaliuzės, nes pastoliais prieš tavo langus garsiai  rėkaudami  vis laipioja sušilę darbininkai. Taukšt-bum-bum-bum-baach...: „Cha-cha-chaa-chaaa“, − išsprūsta, kai tau trenkia per ausines ir, pertrauką praleidus, jau reikia jungtis į Zoom-ą. Mirksi išmanusis-matyt, skamba... Girdisi tik šaligatvių klojėjų skleidžiami šaižiausi  garsai.  Su katinu išleidžiate darbininkus, ir gudruolis tuoj slepiasi tolimiausiame kampe, letena užsidengia galvą. Prisispaudi ausines, nežinai kuom šiuo metu  dar prisidengti: kepure, kaukėmis,  akiniais, kad pro langus ir pro ertmes tarp vamzdžių besiskverbiančias dulkes galėtum kvėpuoti ir matyti. O gal apsisukti galvą šaliku nuo skausmo, bet ką gi vaizduoklyje pamatys prisijungę klausytojai? Per ausines prasimuša bum-bum džyyyir ir bum-ouch-bum-džyyir-džyyir... Sulauki dar geriau hrruh hrruhuuuuhmuuuh−tai jau panašu į įniršusių gyvulių maurojimą. Šauki prisijungusiems per Zoom‘ą diskusijai: „Noriu pranešti, kad tenka vėl  nutraukti  susitikimą, atidedame... jei mane girdite ... alio! Ar girdisi?... − techninės kliūtys.. Išeinu... “, −lepteli  publikai. Prieblandoje nusiimi akinius, ausines, nutrauki  dusinančią kaukę ir pro iš anksto neplanuotą  vykstančią džyrdžyrovaciją, kažkur tvyrantį virusą  ir atidėtą nuotolinį darbą ne išeini, o išleki į lauką iš dezinfekuotos laiptinės, link upės įkvėpti tyro oro, kur nei informacijos, nei renovacijos, nei izoliacijos. Kartais tiek  nedaug  reikia, kad pasijustum laimingas.