Dievas mėgsta trejybę

Kai stebėjau tave pildantį savo plaučių ertmę tabako dūmais pamaniau, kad tu niekada nebesuprasi, jog tavo pasaulis toks panašus į dūmų kamuolį. Abstraktus ir neapčiuopiamas.
Kaip ir aš jame, kaip ir tavo pasaulis manyje. Tik kontūrai, kurie kartais išnyksta begalinėje dienų ir naktų kaitoje iki begalybės, taip nebanaliai pakrikštytos horizontaliu aštuonetu.
Tu nesuprasi, kad tai ką pamanei vakar vakare, kada išlydėjai mane laiptais žemyn į mano pasaulį, tebuvo tik dar viena neišsipildžiusi iliuzija, o mano sapnas apie tave kažkur Andalūzijos platybėse ničnieko nereiškia, nes nėra laiptų į mano pasaulį,  lygiai kaip nėra laiptų į žvaigždes, kad ir kiek ilgai klausytumėm „Let's build a stairway to the stars“ ir Andalūzijoje niekada nebus tavo vardu pavadintos šventyklos.
Kol neprisidegei nuobodulį arba „neturiu ką tau dabar  atsakyti“ reiškiančios cigaretės slapčiomis nukniauktos iš mano kelnių kišenės, dar tikėjaus, kad tai tik dūmų užsklanda, pro kurią neįžvelgiu tavo sielos. 
Tik po to šventvagiškai leidau sau pamanyti, kad ir ji - it dūmas – sklando debesyje.
Nepyk, kad dar nebaigus pakilti i viršų paskutiniam iškvėpimui jau nebesėdėjau ir nebeglosčiau tavo vaizduotės savo artumu, palikusi tave kambario erdvėje visiškai vieną palubėje besirangančias gyvates gimdančios pabaisos ugnine galva teismui. Tiesiog nebegalėjau pakelti minties, kad tavo pasaulis iš jos vaikų ir saujelės dulkių susideda ir išsigandau, jog aš jame, tiek pat abstrakti, kiek tas prakeiktas paskutinis neišrūkytas cigaretės atodūsis.
Dūmais pavirto mano kelias atgal. Surūkiau tris paskutines mėtines cigaretes.











p. s. šis tekstas neturi nieko bendro su rūkymo propagavimu ar atvirkščiai. Cigaretės dūmus galima pakeisti vandens lašais. Esmė išliks.