Skaitančiam eilėraštį

Visai šalia aiškumo, bet ne arčiau kaip šalia jo,                                     
to, kurį lengvai įregi tu, skaitantysis įgudęs,
laisvam sutvarkymui skirti vaizdai prisišliejo –
spalvos, atstumai, proporcijos... Akutės

tinklo, parinkto košti specialiajai prieblandai,                         
raukšlėmis šešėlių padaugina, bet siluetai
vis vien vakaro minkštoje sterblėj – antai
žibintas lyg tamsoj skylė. Tai

tik apie vieną bruožą, apie profilio posūkį,           
apie kampą, kuriame iš toliau kitaip jo
ryškumas švyti, apie tai, kaip kvėpuosi ūke
lyg po vandeniu, apie tai, kaip laipiojo

uolomis trokštantys nors už kažko užsikabinti,
o suvokt bedugnes – neišskleidžiantys parašiutų,
pajaust laiką – pasiliekantys labirinte,
nejaust pavojaus – laukiantys kol visi žūtų,

pamiršk ritmą, jis visuomet bus kaip buvęs ir esąs,
gi beveik visi ritmai neturtingi. Priešingai pauzėms,
laisvai skrajojančioms po dausas,
jų prasmių lagaminams talpiausiems                                       

tolygiai sunkėjant, pertraukoms toms,
kurios tikslumu išlaikytu svaiginasi
ir kurioms gera nesudrumstoms
laukt pasirinkimo aukštose lentynose.