Greitis...

"Jobр tvailiaki!!! " - išsprūsta keiksmažodis atmerkus akis, ir pro kupė langą išvydus sausą stepių kraštovaizdį... Vos tik prieš pusę paros dar buvo galima išlipt kokiam "civilizuotam" miesteliūkšty ir bandyt rast ratuotą transporto priemonę "nusikrapštymui" iki Vilkų olos... Persigėrimas savo padarė, lūžau kaip reikiant... Vakarykščių sugėrovų nė kvapo... kaip ir mano vargano bagažo... liūdnam traukinio ratų bilsme, mintyse atsisveikinu su paskutiniais pinigėliais... legviau atsidūstu pamatęs ant staliuko po išvartytom stiklinėm savo žemėlapį... susivynioju laikraštin užkandos likučius, susirenku drapanas, ir spengiančią galvą iškišu  koridoriun... Ryto šviesa - nepakeliama...
Cypteli paspirtas šunėkas, su trenksmu užsiveria tualeto durys - matyt mano susiglamžiusi veido išraiška nekelia ypatingo pasitikėjimo...
"Ei, bliam! Vy što tam sebe pozvoliajete! mne toljko umytsa da posratj"! - baladoju į duris...
Vagonas lyg ir susvyruoja, nuleidžiu "riebią šliauką" pasienin... uauuu... atsiveriu langą ir gaivus vėjas veidan primena apie dar laukiantį tolimą kelią atgalion... pėsčiomis aišku... bet pirma sustabdykim tą nelemtą traukinį. Trukteliu už avarinio stabdymo rankenos iki pat galo - jokio efekto... tiaps... Rusijos transporto ministerija atrodo pasirūpino netrukdomu traukinių eismu, o kaip su pasivaikščiojimu stogais?.. nedidelis akrobatinis triukas, ir pro atdarą langą užsikeriobžlinu viršun... lėtai slenkančius tolius pagaliau aprėpiu pilnu žvilgsniu...  laisvės jausmas... ji juokiasi iš manęs, nes žino, kad vis tiek jos veidą regiu net ir nesapnuodamas....