Visiems komentavusiams ir galbūt komentuosiančiams:
Nenorėčiau, kad šitai būtų priimama kaip šnapso sukeltas geidulys ar apskritai pigus geidulys. Žinoma, kiekvienas gali interpretuoti kaip kam patinka, bet patikėkit manim, nieko panašaus niekad galvoje neturėjau. Tiesą sakant, labiau turėjau galvoje desperatišką troškimą, galbūt, ilgesį, bet... Nieko daugiau išskyrus kartkartines mintis "nuodėmingas" mintis negali būti, todėl nieko daugiau nelieka kaip tik nuodėmingai sakralizuoti tai, kas yra taip sekuliaru. Tam tikra prasme - tobula yra nepasiekiama, todėl nieko daugiau nelieka kaip tik iš tolo stebėti ir trokšti, ilgėtis... Norėti... Ir niekas nekelia tokio tylaus vidinio šventvagiško pasitenkinimo ir pasibjaurėjimo savimi, kaip perkėlimas to, kas šventa į nuodėmingų minčių pievelę. Net jei toje pievelėje ta mintis pavirsta į tobulą gėlę.