Rašyk
Eilės (77853)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Einu į parduotuvę. Nepasidažiusi, plaukų neišsiplovusi, megztinis suteptas vakarykščiu šokoladu. Einu, ir nuoširdžiai tikiuosi nieko pakeliui nesutikti, esant tokios būsenos. Pasiekiu parduotuvę. Dairausi avižinės košės. Einu pro sekcijas ir prieš akis šmėsteli balta palaidinė ir smilgos spalvos plaukai, siūbuojantys ore.
Gintaras..... smilga..... smėlis.
Širdis permuša tris sykius. Žingsniai suspartėja. Išmuša prakaitas. Ar ten buvo tai? Gintaras, smilga, smėlis? Po tiek laiko?
      Sustoju prie kepinių lentynos ir užsižiopsau į vieną tašką. Pagaliau, tai pamačiau. Netikėtai. Kaip tyčia tada, kai atrodžiau, kaip vietinė stotelės narkašė. Bet ačiū Dievui, tai manęs tikriausiai net nepamatė. Net neatkreipė dėmesio. Juk aš tik eilinė balta dėmė. Eilinis kūnas, prašantis jį pildyti. Eilinė višta. Atgavus sąmonę, dumiu link kasos kaip įmanoma greičiau. Pamečiau 5 centus. Bet neėmiau, tik norėjau kuo greičiau nutolti.
Nuo gintaro. Smilgos. Smėlio. Saulės.
Tai per daug ryšku man.
Su tuo cento spingesiu ausyse, išdūmiau iš ten.
      Aš sapnuoju. Sapnuoju didelią, žalią pievą. Ji apsupta galingų ąžuolų, pro juos lyžteli man skruostus saulė. Prie pievos, pavėjy siūbiuoja smilgos. Į kairę, į dešinę, pirmyn, atgal. Kairėn, dešinėn, kairėn.
Vienas, du, trys, viens du trys, viens du trys..
Prieinu prie jų arčiau išgirsti skleidžiamą melodiją. Mušu koja į taktą. Kartu su vėju, iš pradžių palengva, o paskui įsidrąsinusi sukuosi valso ritmu.
Vienas du trys, vienas du trys.
Suku jaunystės ratą, tokį nerūpestingą ir dailų, šviesų ir jautrų. Man pritaria girgždantys ąžuolai, kojas kutena rasota žolė. Dangaus sergėtojai džiaugiasi matydami laimės šokį, kartu prisijungia ir jie. Ir visa gamta šoka! Puotauja! Dainuoja! Mėgaujasi žmogaus draugyste! Ir taip manęs vos neužliūliuoja pasakiška lopšinė. Bet iš lėto, kažkas išlenda iš smilgų. Pamažu aiškėja kontūrai.
Žmogus. Oda. Smėlis.
Nesimato kojų, nes jos susiliejusios su smėlina žeme.
Švysteli plaukai.
Jie susilieja su smilgų apsuptimi.
Akys.
Jos žiba iš tolo, nes prilygsta Baltijos gintarams.
Gintaras, smilga, smėlis.
Visi trys atkeliauja link manęs. Nejau tai yra tai? Stoviu ir galva, atrodo, prisipildžiusi smėlio. Sunku. Nesuprantu.
    Bet kartu ir lengva. Jaučiu kaip žolytė kutena kojas, vėjas pučia į nugarą, ąžuolai ima dar labiau girgždėti.
Ar Motina Gamta ant manęs pyksta?
    O toji būtybė iš smilgų išdidžiai slenka link manęs. O vėjas kad pučia, kad pučia... Ragina manę bėgti link auksinio sutvėrimo. Ir kojos pačios pradeda mane nešti pirmyn. Atrodo, skrendu horizontu, mane neša gamta. Staiga pajuntu visišką lengvumą, harmoniją. Tai pagreitina mano artėjima prie būtybės. Ji slenka vis arčiau. Bet labai lėtai.
Gal ją irgi neša gamta?
    Bet staiga suskausta galvą, užverčiu ją į dangų. O dangus tuščias.
Nei saulės, nei paukščių. Nukrentu ant žemės. Vėjas nebesiaučia, ąžuolų - negirdėti, o kojų niekas nebekutena. Kas atsitiko? Pakeliu smakrą aukštyn, link smilgų, bet ten išvystu tik plyną lauką. Nei smilgų, nei būtybės. Nei gintaro, saulės, smėlio. Jaučiu besiveržiantį gumulą gerklėje. Jis prašosi lauk. Jis išsiveržia ir nubloškia mane į prarają. Į tuštumą. Į bedievį kamputį, kurio saulė nepasiekia. Ten nėra nei paukščių, nei žalumos.
    Kur tu?... Kur tu, kai aš mėlyna... Nejaugi, išsigandai?! O gal aš tavęs?... Nejaugi mane net gamta paliko?! Kaip ji taip...

    Pašoku nuo lovos. Iškritau. Suskausta galvą, pasitrinu. Atsikeliu, pažiūriu į laikrodį- pusę keturių nakties. Tai man neduoda ramybės net tada, kai visi velniai seniausiai parpia. Tai matyt, tai bus velnių sargas. Turi budėti, kad niekas nebūtų vienišas... Atsigulu ir vėl panyru į natūralią ekstazės būseną, tik šį sykį, prieš akis juoda dėmė.

    Pramerkiu akis. Lubos. Baltos. Girdžiu- pypt pypt. Suprantu- žadintuvas. Atsikeliu, įsispiriu į šlepetes-elniukus. Einu, o elniukų ragučiai tabaluojasi ore. Kalėdinės šlepetės, o juk šiandien rugpjūčio 9 diena.. Keista? Nors ne, nei kiek. Pasidarau žalios arbatos, kaip ir kiekvieną rytą. Puodelį pasikėliau prie nosies ir netikėtai užuodžiau blankią nostalgiją. Ąžuolai girgžda viens du trys, aš slenku su stumiančia jėga, kuriai aš nepajėgi pasipriešinti, o prieš mane....
- Žiūrėkit kas pagaliau prisikėlė! Labas rytas, mažoji laumiuke.
- Llllabas, - sumikčiojau.
Kažkaip jaučiu, kad šiandien arbata nutekės kanalizacijos vamzdžiu.
Diena neįdomi. Įprasta. Mašinos keliauja įprastu maršrutu- tiesiai po virtuvės langu, paukščiai rengia kasdienę choro repeticiją, debesys plaukia sava vaga, o sraigė ant garažo sienos vis dar nepasiekė stogo. Taip jai ir reikia, tai niekingai daržo naikintojai. Jei netingėčiau, paimčiau ir numesčiau ją pas kaimynus. Taigi, visi vėjai niekadėjai savose vietose, bet niekadėja- aš, šiandien keistoje fazėje. Ramybės neduoda tas sapnas. Labai jau realistiškas. Pasijungiu sapnininką. Kai sapnuoji, kad esi nuogas, reiškia, kažko bijai, kai sapnuoji paukščius, reiškia, trokšti laisvės, krentantys dantys- mirtis... Ir taip toliau. Kodėl neparašyta ką reiškia sapnuoti saulę, smėlį ir smilgą? Į mano klausimus žiū, visiems nusispjaut. Bet aš juos suprantu. Jie nėra regėję, savo pilkuose, rutiniškuose, punktualiuose, realiuose, dalykiškuose, siauruose gyvenimėliuose tokio reiškinio. Tokios dievybės. Mano galvoje raizgalynė abejonių. Gal pagaliau gulbei nebylei metas prabilti? Galbūt, gal nors kruopelytę laimės man išdrebėjo likimas? Gal jis man suteiks drąsos perbristi audringąją Amazonės upę, surinkti visus deimantus Afrikoje, nuvalyti dulkes nuo Everesto viršūnės ir pagaliau pasakyti- aš myliu... Bet ar verta ši tiek pastangų įdėti į tai, kas yra tik mano pasąmonės iliuzija? Baikit, nemanau.... Aš visai kaip ta sraigė ant sutrūnijusio garažo sienos- slenku slenku link stogo, bet niekaip jo nepasiekiu. Šiaip, labiau įsigilinus į nepaslankiosios sraigės užmojį pasiekti stogą, kyla klausimas- kam jai stovėti ant to apsamanijusio stogo? Juk ten nėra nei sodo, kurį ji galėtų naikinti, nei delikatesiniai kopūstai neauga. Taigi, ponia sraige, atsakyk, kam tau ta viršūnė? Sakai, kad gauti ramybę nuo tokių kaip aš, priklų sutvėrimų, kurie paima ir išmeta tave kaip šiukšlę pas kitus priklus sutvėrimus, kurie išmes tave vėl ir tu pasijusi dar niekingesne šiukšle?!
Sako sraigė, ant stogo ir dangus geriau matosi, ir saulė šiltesnė. ir vėjelis gaivesnis... Ir ponas sraigius manęs ten laukia su kopūsto lapu. Ne bet kokio kopūsto, briuselio. Ir visos šios dangiškos gėrybės, visi tavo slapčiausi troškimai tik ant stogo, žinok- mokina mane ji

Supratau, kad ta sraigė, tai aš.
2023-01-23 22:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-31 12:39
Keliautojas
Nesupratau truputi, kur čia fantastika? Ar fantastika, kad ja rašo moteris? Gal aš jau visai nustojau gaudytis kas yra fantastika, o kas ne?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-24 20:49
naktibaldėlė
Ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-24 08:47
gogo
kai tu rašai apie vakarykštį šokoladą (keistas junginys, lyg apie vakarykščią sriubą, kuri atvėso) rašai ne ape būseną
ar tiek aišku
turi rast kaip tai įvardyt -  apsileidimu, skuba
ir pan
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą