Laiškas beprotybei

Labas, mano mieloji!
    Seniai nesimatėme. Jau labai seniai nesikalbėjome, tiesa? Nežinau ar tai gera, ar tai blogai. Pasiilgau Tavo kasdienių apsilankymų ir varymų iš proto.
    Dienai einant į pabaigą, kai už lango niūrūs debesys visiškai uždengdavo saulę, o vėjas kildavo ir pranašaudavo lietų, Tu ateidavai. Tyliai ateidavai. Net negirdėdavau, kai atsirakini duris ir kaip Tavo basos kojos palieka purvinus pėdsakus ant neseniai išplautų grindų. Negirdėdavau, kaip Tu dejuodavai ir šaukdavai mano vardą. Dabar mąstau, jog girdėdavau, tik apsimesdavau. Ko gero, Tave tai skaudino. Suprantama.
    Aš palikdavau atvirus langus, jog skersvėjis glostytų mano nuogą kūną. Visas šlapias, neseniai išėjęs iš vonios, stovėdavau ir verkdavau. Verkdavau, nes eilinį kartą vos nenudažiau vonios gražiu raudoniu.
Skersvėjis bejėgiškai bandydavo nudžiovinti mano kūną, kuriuo bėgo purvinas vanduo, susimaišęs su ašaromis. Atrodė, kad jau nudžiūni, tačiau ašaros ir vėl ištepdavo mano kūną drėgme.
    Aš žiūrėdavau pro langą, glostydavau savo kūną, nes man trūko apkabinimo. Aš rėkdavau, šaukdavau į tamsų dangų, tačiau nesulaukdavau atsakymo. Aš puldavau ant kelių ir bandydavau apkabinti save, paguosti, nes neturėjau nieko, kas galėtų tai padaryti. Ant purvino kilimo voliodavausi kaip šuo, o tada pradėdavau juoktis kaip beprotis. Būtent tada, kai Tu prieidavai prie manęs ir savo šaltomis rankomis apkabindavai mane, kurias aš maišiau su skersvėjo dvelksmu. Tada galvojau, jog mane apkabina vėjas, kuris nebegali pakelti mano skausmo šauksmų. Tačiau tai buvai Tu. Tu apkabindavai mane, glostydavai kiekvieną mano nuogos odos kampelį ir išbučiuodavai net jautriausias mano kūno vietas. Net akies obuoliui tekdavo laimė sulaukti Tavo bučinio.
    Pamenu, kaip kiekvieną dieną keldavausi iš lovos, kaip saulė glostydavo mano plaukus ir sugrįždavo noras gyventi. Noras būti. Aš eidavau. Eidavau niūriomis Kauno ir Vilniaus gatvėmis. Aplink žmonės, aplink žolės lopai, kuriuos baigia saulė išdeginti. Atrodau laimingas. Jaučiuosi laimingas?
    Ir įlipus į autobusą Tu man į ausį pakuždėdavai pačius šlykščiausius žodžius. Tavo kraupios akys išnirdavo prieš mano akis ir aš puldavau ant žemės. Pradėdavau klykti, pradėdavau verkti. Tu juokdavaisi. Taip, Tau buvo juokinga matyti mane tokį, kokį save leisdavau matyti tik veidrodžiui prie lovos. Tu susiimdavai už pilvo ir baksnodavai mane pirštu. Tau buvo linksma priversti mane nusiimti kaukę ir parodyti tikrą save žmonėms, kurie spaudėsi į autobuso galą ir bandė išvengti akių kontakto su manimi.
    Tada atsistodavau lyg nieko nebūtų nutikę ir pabėgdavau iš autobuso. Bėgdavau, kiek kojos neša. Nežinodavau, kur bėgu, tačiau visi pribėgdavau Nerį, kurioje, pamatęs savo atspindį, išliedavau savo ašaras ir šaukdavausi dievo, jog jis paskandintų mane, nes aš pats neturiu stiprybės to padaryti.
    Taip ir nenueidavau į darbą. Kartais dieną, o kartais visą savaitę. Ir kasdien autobuse baugindavau žmones. Kasdien prie Neries šaukdavausi dievo. Kuris, regis, buvo kurčias. O gal jis Tau, mieloji, užleido eterį. Nes Tu girdėjai mane, Tu kalbėjai su manimi, įsiterpdavai į mano maldas. Tačiau aš apsimesdavau, jog negirdžiu Tavęs. Tada nenorėjau girdėti Tavęs, o dabar trokštu vėl išgirsti Tavo sodrų balsą...

Kaip vaikystės baubas Tu tūnodavai po lova,
Kaip dievas iš močiutės pasakojimų – Tu matydavai mane visur.
Kaip vėjas draikantis medžių viršūnes Tu pasirodydavai visada
Ir kaip mirties pranašas išnykdavai į niekur.
 
    O, mano mieloji, ar pameni, kai aplankydavai mane, kuomet aš būdavau įsimylėjęs? Kai pavasariai man atrodė gražūs ir žadėjo jie man aistringą vasarą? Pameni, kaip prisėlindavai prie manęs ir vietoj mylimo žmogaus pakišdavai savo lūpas, taip pavokdama bučinį tikros meilės? Pameni, kaip kiekvieną mielą kartą, kai sugebėdavau pamilti, tu su veidrodžio šuke raižydavai mano pilvą ir nužudydavai kiekvieną drugelį, plazdantį jame? Pameni, kaip pripildavai man į taurę nuodų, kurie mano širdį numarindavo ir vėl apatiškai žvelgdavau į miške pražydusias žibuokles? O ar pameni, kaip pradėdavai rėkti į mano ausį, jog negirdėčiau žodžių „aš tave myliu“? Tada man atrodė, jog taip bandai įskaudinti mane. Man atrodė, jog nenori dalintis manimi su kitais. Man atrodė, jog Tu tiesiog nori mano mirties. Tačiau aš klydau ir suvokiu tai. Tu norėjai apsaugoti mane, apsaugoti kitus. Tačiau iki dabar nesuprantu, kodėl Tu neleidai man pamilti savęs. Nuo ko saugojai tada, kai veidrody matydavau atspindį žmogaus? Ir kam paversdavai tuos atspindžius į svetimą būtybę, kurios akyse nebuvo likę vilties gyventi?
Ir dabar aš guliu prikaustytas lovoj, nuogą mano kūną glosto švelnūs patalai. Aš žiūriu į lubas ir įsivaizduoju, jog jose matau visą dangaus paletę, kurioje paskęsta ir niekada namo negrįžta laivai. Ir, tiesą pasakius, aš svajoju, jog paskęsčiau kaip tie laivai. Jog niekada negrįžčiau namo.
    Kai Tu išėjai, aš ne tik nebesugebėjau vėl pamilti. Aš ne tik nesugebėjau grįžti į normalų gyvenimą. Aš ne tik nesugebėjau vėl mėgautis pavasarių grožiu. Aš nesugebėjau gyventi be Tavęs. Ir kai mąsčiau, kad tai Tu vertei mane persisverti per langą ir išsitaškyti ant betono, suvokiau, kad visą laiką tai buvau aš. Aš! Tu saugojai, mylėjai ir rūpinaisi manimi! Tai aš siekiau savo esybės destrukcijos ir kiekvieną kartą radęs progą bandžiau nutraukti šią amžiną kančią.
    Su Tavimi aš nekentėjau. Man buvo sunku, man buvo labai sunku. Tačiau mano pasaulis buvo nudažytas ryškiomis beprotybės spalvomis. Kol Tu žaidei su mano likimu, man nereikėjo rūpintis juo.
    Aš žinau, jog Tu pameni kiekvieną mūsų susitikimą, tačiau man darosi vis sunkiau atminti. O ilgesys baigia mane pribaigti. Kiekvieną dieną aš kalbuosi su juo. Kiekvieną dieną klausiu jo aš klausimų. O jis tyli. Arba nori pats gauti atsakymą į mano klausimą iš manęs. Su kiekviena nauja dienos sekunde mąstau, jog jis baigia išprotėti. Mano miela, jei Tu lankai jį, kodėl Tu nebelankai manęs? Nuo tos dienos, kai apleidai mane, jis atsakė į mano maldas. Jis pradėjo su manimi kalbėti. Tačiau, mano miela, man lengviau buvo kalbėtis su Tavimi. Sugrįžk ir išsinešk mane su savimi.

Trumpas paaiškinimas:

    Savo praktikoje ir draugų rate sutikdavau (kartais ir dabar sutinku) žmonių su ribiniu asmenybės sutrikimu (BPD). Savo patirtis viena man draugė prilygino išprotėjimui, beprotybei. Tad leidau minčių srautui lietis ir, sudėjęs kelių skirtingų žmonių potyrius, parašiau laišką beprotybei. Tokiai, kokia ji man atrodė. Čia tikrai nėra BPD turinčių žmonių patirčių apibendrinimas ar moksliniais darbais paremtas tekstas. Tai tik keletos žmonių, sutiktų praktikoje ir gyvenime, išgyvenimų hiperbolizavimas, suteikimas jiems savą gyvastį ir sąmonę, savotiškas beprotybės romantizavimas. Šiuo kūriniu jokiais būdais neturi būti remiamasi sudarant išvadas apie BPD, žmonių patirtis. Jokiais būdais negalima šiame tekste patiriamų patirčių lyginti su savosiomis. Kaip ir sakiau - laisvas minčių srautas, neparemtas mokslu. Gero skaitymo.