Norėjau parašyti kažką tokio

Norėjau parašyti kažką tokio. Kažką. Tokio.
Kažką tokio tikriau kas.
Kas yra tai, apie ką niekas absoliučiai nenutuokia,
bet nieke apčiuopiančių tarp Apie ir savęs traukas

pasitaiko. Bandžiau parašyti. Retsykiais (labiau retais)
atrodydavo jog pradeda sektis. Atrodymus tuos
žlugdė plonumas, toks lyg miegas rytais,
rūko kąsniuos į langą mestuos.

Nežinau, kodėl parašyti norėjau. Sau?
Kažin ar. Niekam? Jokiu būdu, ne.
Jaučiau, kad nuo to nežinojimo pailsau.
Sekluma pasibaigia dugne.

Sekluma prasideda krantais, kuriems
tiltai negresia. Taip ir parašiau. Žiūrint iš viršaus –
jokių kelių, bėgių, miestų. Niekas neištrems.
Jokių taikinių. Niekas neprašaus.

Krantai, kuriems tiltai negresia, sąlyginai
greitai tampa griovių šlaitais.
Vėliau duobėm. Po vėliau – nelygumais. Dugnai
pasiveja. Visuomet būsimais dugnais šlaistais.

Visuomet rašai nuolydžiais. Jie lengvesni.
Virš debesų nebūna lietaus.
Nesudygsta sėkla pusny.
Turėjimas niekad neelgetaus.