Supratinga varna

Už maisto parduotuvės ramu. Ant šaligatvio prie taromato varna rado vaflį ir ėmė kapoti tvirtu snapu. Netrukus sceną pastebėjo akyli balandžiai, taip skubėjo varnos link krypuodami pro landą mokyklos stadiono tvoroje. Trupindama skanėstą, varna pastebėjo artėjančius įsidrąsinusius svečius. Mikliai snapu perlenkė sudrėkusi vaflį, apglėbė snapu ir, −“sudie balandžiai”, − šovė aukštyn  virš parduotuvės stogo. Balandžiai sukiojosi, lesė kraipydami mažas galveles, budriom akutėmis dairėsi dar trupinių, ir, kai nieko nebeliko, nukrypavo atgal prie savo landos, vienas po kito pranyko už tvoros. Tik vienas balandėlis, kuris sunkiau judėjo, pasiliko  prie taromato  ir netikėtai prieš jį plast ir nusileido gabalas vaflio, kurį ant stogo dorojo varna. Jis prisiartino prie laimikio ir, prilaikydamas kojele, ruošėsi sotintis, kai pro stadiono landą prašoko pastabus stambus balandis, priskrido prie balandėlio, ir, pakėlęs sparnus, bandė jį nuvyti ir gauti savo dalį. Tuomet nuo stogo varna žybt ir nubaidė stambuolį, o tas balandėlis paskristi negalėjo. Supratinga varna sukranksėjo ir pakilo, paliko  balandėlį, silpna kojele vis dar prilaikantį mažą skanėsto gabalėlį, ramybėje.