Sociumas (2)

2

Per didžiuliais kąsniais krintantį sniegą kelio beveik nesimatė. Senos padangos kiekviename posūkyje slydo, tačiau Bronius vairavo užtikrintai ir slydimą kontroliavo. Didžiulis baltas automobilis lėkė it pašėlęs. Horizonte dunksantis Miestas vis artėjo.
„Vos prieš pusvalandį išsikrapščiau iš šitos skylės, o dabar vėl skubu ten“ – mąstė Bronius. – „Ir kokio velnio aš apie tai leptelėjau seniui Kanegorui? Dabar tikriausiai stebi mane ir galvoja, kad aš vėl sugebėsiu kur nors ikliūti“.
Broniui nereikėjo slėptis – jis važiavo į Miestą ne kaip Senis Šaltis, net ne kaip mistikas. Jis važiavo kaip eilinis  gyventojas. „Eiliniai gyventojai ir taip gyvena mieste“ – galvojo vaikinas. – „Taigi, kiekvienas išeinantis pasibastyti po apylinkes užfiksuojamas, o grįžtant duomenys skaičiuojami... Kita vertus, ko vertos tiesiog skaičiuojančios, o ne identifikuojančios mašinos? “
Tokių minčių genamas, Bronius spaudė pedalą iki galo. Didžiulis pilkas miestas įsiurbė automobilį ir apkurtino vairuotoją gatvės triukšmu. Spiegiantys prieštvaniniai parduotuvių ekranai rėžė akis, prie to prisidėjo melodingas statybinių agregatų riaumojimas. Kažkur čia pat buvo statomas dar vienas dangoraižis. „2 val. iki statybų pabaigos“ – skelbė nesiliaujantis cypimas iš nežinia kur. Bronius vos susivaldė neužsimerkęs ir neįsirėžęs į triukšmo apsvaigintą minią, išsiplūdo rinktiniais keiksmas, tada skubiai pasuko į šoninę gatvelę. Negyvenamame rajone palikęs automobilį, vyrukas skubiai nukulniavo į metro stotį.
Vientisas, lankstus it gyvatė viršgarsinis metro traukinys sustojo ir atvėrė duris. Mistikas įlipo į tuščią vagoną ir apsidairė.
- Tu vėluoji, - ištarė metalinis balsas. Bronius sutrikęs apsidairė.
- Anicetas? Tu robotas?
- Ne! Eik čia, į traukinio priekį. Ir įsimink – dėl tavęs užlaikiau traukinį 20 sekundžių. Supranti, ką tai reiškia?
- Gerai jau gerai, - burbtelėjo mistikas, įeidamas į mašinisto kabiną. Numetė pluoštelį banknotų ant valdymo pulto. – Tai tu ir esi Anicetas?
- Taip, aš ir esu, - lyg gėdydamasis savo vardo ištarė mašinistas. - O čia vienintelė vieta, kur neįrengtos sušiktos kameros.
- Turi man ką nors?
- Turiu, - Anicetas išsišiepė parodydamas dantenas. Tada ištraukė iš kišenės nedidelę dėžutę ir atkišo Broniui. Šis nuėmė dangtį ir ištraukė subraižytą senovinį diską.
- Ką gi, šį kartą atrodo, kad tai tikrai originalas – matosi pasenę dažai. Be to, šį sykį man ir intuicija taip sako... Kur jį gavai?
- Greitas traukinys... Toli važiuoja... Che che... – Sukrizeno mašinistas.
- Gerai. Nebeturiu jokių klausimų. Še arbatpinigių dar. Išplepėsi kam nors apie šį sandėrį – pats žinai kas tavęs laukia. Aišku? – Bronius berte išbėrė savo instruktažą, skirtą nelegalių pirkimų atvejams.
Anicetas linktelėjo ir nuspaudė stabdžius. Vyrai spustelėjo rankas ir išsiskyrė. Traukinys nušvilpė toliau, o Bronius įšoko į kitą traukinį, važiuojantį priešinga kryptimi.
Atokiame rajone paliktas automobilis buvo aplipęs liesomis juodomis žiurkėmis. Šios knibždėjo ir lipo viena kitai per galvas, bandydamos pasiekti odinius apmušalus, tačiau negalėdamos prakąsti stiklo. Netoliese būriavosi keletas „ploviklio nuo žiurkių“ pardavėjų. Mistikui išlindus iš metro požemio, jie visi kaip vienas puolė prie jo, siūlydami savo prekes ir aiškindami, kuo kurio priemonė geresnė.
- Eikit po velnių! – šūktelėjo Bronius, spragteldamas pirštais. Žiurkių tuntas paliko mašiną ramybėje ir nusivijo prekeivius, kurie išsilakstė į visas puses, palikę savo produkciją vidury gatvės. Vaikinas nusišypsojo, dar kartą apčiupinėjo kišenę, kurioje buvo dėžutė su disku. Tada užvedė automobilį ir nudūmė Kanegoro pilies link.
„Pagaliau turiu „Misticizmo skriptų“ originalą“ – mąstė triumfuodamas Bronius – „pažiūrėsim dabar, ar Kanegoras mane ir toliau laikys niekam tikusiu... “
Vidurnaktį vaikinas galiausiai pasiekė namus. Ten net nenusirengęs krito į lovą ir užmigo.

Šalto vandens pliūpsnis privertė jaunąjį mistiką stryktelėti iš lovos tarsi pabaidytą kiškį.
- Metas keltis, - šypsojosi storulis plika galva ir baltai apžėlusiais smilkiniais.
- Kanegorai! O civilizuotai nebuvo galima?
- O kaip dar civilizuotai? Gal norėjai, kad elektrošoką paleisčiau? Aš jau pusę valandos tave visaip žadinu, o tu nereaguoji. Vėl gėrei?
- Nea... Aš noriu miego.
- Apsirenk ir marš į mano limuziną. Greit. Per tave vėluojam, - tarsi kirviu nukirto senis.
Vaikinas suprato, kad Kanegoras teisus, tad greitai apsivilko išeiginį kombinezoną ir nusileido į limuziną.
- Ką vakar prikrėtei? Sakyk tiesą. Nusigėrei, susimušei viešnamyje? Vartojai narkotikus?
- Baik, šefe... Ne... Pažiūrėk ką aš turiu! – pamojavo Bronius „Misticizmo skriptų“ disku.
- Būta čia ko... Kiekvienas miesto hakeris gali išsikepti „Misticizmo skriptus“... – Kanegorą ne taip lengva būdavo sužavėti.
- Čia originalas. Jį apskritai uždrausta turėti.
- Na ir kas kad originalas. Mūsų bibliotekoje pilna to originalo kopijų kurias taip pat uždrausta turėti. Beje, parsipūtėm jas iš tų pačių miesto hakerių. Kurie nuo to, kad tuos failus turėjo, nė kiek nenukentėjo.
- O tu nemanai, kad būtent originalas gali turėti savyje kažką tokio, ko neturi kopijos?
- Ką gi, - numykė senis, - tokia mintis buvo atėjusi man į galvą. Bet visi mūsų proglameriai yra priėję vieningos išvados – „Misticizmo skriptus“ išleido žmogėnas, pernelyg gerai nesigaudęs nei misticizme, nei kompiuterijoje. Todėl ten galima rasti tik elementarius maginių veiksmų aprašus. O su ta keista programavimo kalba dar niekas istorijoje nėra parašęs jokio naujo burto. Tačiau originalo mes rankose dar neturėjome. Ką gi, turėsime laiko ir tam patikrinti.
- Mokslo šalininkai kažką tame diske rado. Kitaip nebūtų taip vertęsi per galvą, kad visus juos sunaikintų.
- Mokslo šalininkai sunaikino ir stebuklines pasakas, ir net Senio Šalčio kultą. Ką jiems reiškia sunaikinti dar vieną smulkmeną, kurioje paminėta mistika.
- Gal tu ir teisus. Tai kas šiandien nusimato posėdyje?
- Pamatysi. Tik nepamiršk, kad keliauji kaip mano patarėjas. Todėl nekalbėk garsiai. Jei turėsi minčių pasakyk man. O dar geriau – pasilaikyk jas vakarui. Iš tiesų šiandien nieko rimto. Tik mestelsim truputį kaltinimų valdančiajai partijai.
Limuzinas sustojo prie didžiulio pastato pačiame Miesto cente. Bronius nustebęs žvilgtelėjo į Kanegorą – per tokį trumpą laiką nebuvo įmanoma nulėkti tūkstančio kilometrų nuo Miesto krašto iki centro. Seniokas tik gudriai mirktelėjo ir parodė į priekį.
- Nusisamdžiau naują vairuotoją... Stebuklus daro....

Posėdis jau buvo prasidėjęs. Deputatai šurmuliavo ir pašnibždomis ginčijosi, tuo tarpu valdančiosios racionalistų partijos atstovas rėžė kasdieninę pasveikinimo kalbą. Jam nutilus, užgrojo Miesto himnas. Didžioji dalis deputatų nuoširdžiai užgiedojo. Kanegoras giedojo taip dirbtinai, jog Bronius buvo priverstas užsidengti burną, kad nenustelbtų himno savo juoku. Galiausiai posėdis prasidėjo.
- Šiandien posėdžiui pirmininkauja Kanegoras ze Mistikas. – pranešė skardus metalinis balsas.
Dauguma tarybos narių su baime susižvalgė. Kanegoras, nekreipdamas į nieką dėmesio, užlipo ant pakylos ir atsisėdo prie mikrofono. Bronius įsitaisė šalia, truputį drovėdamasis įsmeigtų į jį žvilgsnių.
- Norėčiau šiandien pakalbėti apie konstituciją, - prabilo senis.  – Taigi, kaip jau visi žinote, mūsų konstitucija yra neginčijama ir nesvarstoma, dėkui valdančiajai partijai. Mūsų konstitucija aiškiai apibrėžia nusikalstamą veiklą ir ją smerkia. Taigi – ar galima pateisinti nusikalstamą veiklą, net jei ją vykdo konstitucijos kūrėjai?
Salė suūžė, spaudydama mygtukus. Tablo užsižiebė atsakymas – „Ne“.
- Ką gi. Tokiu atveju norėčiau pakalbėti apie vieną beprecedentį atvejį. Norėčiau pokalbiui pakviesti pilietį Ernestą Lagą.
Prie durų stovėjęs policininkas atvedė antrankiais surakintą vaikinuką. Vaikinukas, nors ir išblyškęs, laikėsi ramiai. Tuo tarpu policininkas aiškiai buvo išsigandęs.
- Kuo šis žmogus kaltinamas? – paklausė Kanegoras policininko.
- Šis žmogus kaltinamas savižudybe. Turime įrodymų, kad jis ją įvykdė.
- Ką gi, ačiū. Dabar norėčiau apklausti šį žmogų.
- Čia Miesto taryba, o ne teismo rūmai! – riktelėjo kažkas iš salės. – Jei šis žmogus kažkuo kaltinamas, jo kaltę nagrinės teismas!
- Teisingai, neprisistatęs kolega – nepasimetė senasis mistikas. – Tačiau mes čia susirinkome ne apie jo kaltę kalbėti. Taigi, jūs kaltinamas savižudybe. Jūs ją įvykdėte?
- Taip, - atsakė vaikinukas. – Aš tikrai neturiu dėl ko gyventi. Mano mergina žuvo, kai patruliai, gaudydami kažkokį vagį, sušaudė kartu su juo dar devynis praeivius. Aš prisiekiau, kad visada būsiu kartu su ja...
- Kas įvyko paskui?
- Kai aš nusižudžiau, mane klonavo, tam, kad galėtų teisti.
- Ačiū. Galite eiti atgal į suolą.
Vaikinuką nuvedė atgal prie durų. Bronius dairėsi tai į salę, tai į Kanegorą, nesusigaudydamas, kurlink šis lenkia. O senis tesė:
- Taigi, pagal naująjį racionalistų partijos inicijuotą įstatymą, už visus nusikaltimus, įskaitant ir savižudybę, privalo būti baudžiama. Jų logika paprasta – neįgaliotas asmuo, neeinantis patrulio pareigų, neturi teisės atimti jokių darbo rankų iš visuomenės. Net ir savęs paties. Pagal šią logiką, pilietis Ernestas Lagas privalo būti nubaustas kaip ir kiti nusikaltėliai. Tačiau konstitucija, kuria vadovaujamės visi, aiškiai sako, jog klonavimas yra draudžiamas veiksmas, už kurį taip pat turi būti baudžiama. Aš turiu žinių, jog leidimą klonuoti pilietį Ernestą davė valdančioji partija. Kaip turėtume tai suprasti? Ar tai tiesiog lengvabūdiškas ir vaikiškas nekompetetingumo proveržis, ar tai jau visiškas konstitucijos nepaisymas ir žingsnis į diktatūrą?!
Deputatai suklego. Valdančiosios partijos nariai paklaikusiomis akimis sužiuro į Kanegorą. Kiti ėmė gyvai diskutuoti tarpusavyje:
- Kodėl nebuvo galima klonuoti jo merginos? Tada jam nebūtų reikėję žudytis.
- Todėl, kad yra įstatymas, pagal kurį atsitiktinė mirtis laikoma galutine ir neginčijama.
Arba:
- Po velnių, juk ir taip gyvename neoficialioje diktatūroje. Kam pūsti prieš vėją?
- Bet juk tai neteisinga. Šitiek žmonių žūsta nenorėdami, o norėti – negalima...
Diskusijoms nespėjus įsisiautėti, metalinis balsas paskelbė pertrauką. Kanegoras ir Bronius nužingsniavo prie limuzino.
- Senuk, tai ar pagaliau paaiškinsi, kas čia vyksta?
- Šiandien užteks, vyruti. Važiuojam namo.
- O posėdis? Jis tik įpusėjo. Be to, reikia ištraukti tą vaikinuką iš kaltinimų...
- Nereikia. Šiandien užtektinai sumaišties sukėlėme. Apie mus parašys laikraščiai. Neketinau nieko traukti. Svarbiausia – garsiai suabejojome racionalistų racionalumu. Taip pat pastatėm į nepatogią padėtį mokslo pasiekimus. Na, o toliau jau priklausys nuo visuomenės įnertiškumo... Žiūrėk gal dar vieną vietą taryboje laimėsim.
Broniui tai pasirodė ganėtinai kvaila, tačiau likti taryboje, kurioje atsakomąjį smūgį rengė raudoni iš pykčio valdančiosios partijos nariai, jam nelabai norėjosi.
Abu mistikai įsitaisė limuzino galinėse sėdynėse. Vairuotojas užvedė variklį. Miesto vaizdai ėmė plaukti pro akis...