Nes tave mato

Nė vieną akimirką, net sekundės dalelytei
nenustok galvoti kaip atrodai.
Vyzdžius plėsk, jie privalo visuomet būt dideli, tai
sukuria dėmesingumo įspūdį. Ir odai
išskirtinis dėmesys – tai žvilgsnių pelkė,
nenusausink jos, tegul siurbia
smulkmenų išblaškytus juos, kad, susitelkę
joje, nuskęstų, kad visada ir visur be
perstojo turėtų erdvės iliuziją,
net būnant arti horizontai jaustųsi,   
kad suklusę ją
lyg tylą girdėtų linijų skliautuose,
na o plaukai – žvilgsnių lova,                       
kurioje vaizduočių srovė ras
delną miegantį sugulovą
užmarščiai atsivėrus,
ir pagaliau – eisena. Save sulėtintai matyk – ko
veidrodžiai užtemo? Iš pavydo. Eini tu.
Tiesiog eini. Nieko neatsitiko.
Eini tik kad žvilgsniai pasimainytų.
Eini lyg priežastis lengvumo savojo rūbo.
Kad jį pamiršai anas pamanė. Jei                           
galėtų – šiek tiek persišviestų. Plonumui parūpo
pataikauti įsivaizdavimų manijai.