Sugrąžintas. II dalis

Gyvenau korporacijos dangoraižyje. Čia man priklausė visas 141–asis aukštas su puikiai įrengtais apartamentais, asmenine laboratorija ir kitomis darbo patalpomis. Apart manęs ir Vasaros, nebuvo nė vieno žmogaus ir niekas netrukdė susikaupti užduočiai. Niekas, išskyrus Vasarą…

Darbas ateities kompiuteriu mane pribloškė. Paties aparato net neišvydau. Užteko įsitaisyti kur patogiau ar prigulti. Sąsaja vyko nuotoliniu būdu per implantų tinklą galvoje ir stubure. Vasara net nevadino to daikto kompiuteriu. Net nevadino jo daiktu. Tai buvo pusiau individas, dirbtinė kvantinė sąmonė, netgi turinti savo vardą – Elkas. Kad ir kaip stengiausi, su juo pasišnekučiuoti man nepavyko. Jei kažkur giliai serverinėje ir tūnojo elektroninė gyvybė, ji buvo nusiteikus darbui ir tiktai darbui.

Pirmiausia užsimerkdavau ir linkteldavau, patvirtindamas leidimą prisijungti. Vaizduotės regėjime kaipmat imdavo lakstyti spalvoti trikampiukai, burbuliukai, pagaliukai ir dar visokie daikčiukai. Vieni pynėsi į sunkiai suvokiamas geometrines abstrakcijas. Antri susivienydavo, atrodė, vien tam, kad išardytų kitus darinius. Treti, lyg nerasdami sau vietos, prisijungdavo prie grupės, pasisukiodavo ir atsikabinę skubėdavo ieškoti kitos. Jaučiau, kad visa ta maišalynė turi logiką ir prasmę, tik nesupratau kokią.

Nemalonu buvo tai, kad nuo proceso nepajėgiau atitraukti dėmesio. Kažkas vertė stebėti kiekvieną judančią dalelę atskirai, bet vienu metu. Atsipalaiduoti galėjau tik atsimerkdamas, nes tai padarius nutrūkdavo ryšys su Elku. Pirmą kartą ištvėriau septynias minutes ir supratau, kad Mantas anaiptol nebuvo apkiautęs turtuolis, kaip buvau bepradedąs manyti. Šis darbas iš tiesų reikalavo daug ištvermės ir prisivertimo.

Ilgainiui šiek tiek pripratau ir netgi ėmiau šį bei tą nutuokti. Nežinau, kokiu būdu, bet vieną dieną tiesiog ėmiau ir suvokiau, kad raudonas pusmėnulis – tai vandens molekulė. O pusmėnulių bandymai prisišlieti prie vieno iš fraktalų yra absorbcijos testai. Nuo to karto nauji suvokimo trupiniai ateidavo kas valandą ar dvi.

Miegodamas sapnuodavau tuos pačius spalvotų detalyčių fontanus. Užsiminęs apie tai Vasarai, gavau paaiškinimą, jog tai proceso dalis ir po šių sapnų Elkas gali dar efektyviau išnaudoti mano smegenis.

* * *

– Ne, su šituo nieko nebus, – susierzinęs nusiėmiau šalmą, kurio paskirtis buvo masažuoti galvą ir lengvinti įtampą prisijungimo metu.

– O kas negerai? Mantas visą laiką naudoja.

– Pati užsidėk ir tegul baksnoja tave, ne mane.

– Nenori – nereikia.

– Nepyk…

Sėdėjome erdvioje svetainėje-oranžerijoje. Tarp daugybės augalų skraidė keli drugeliai.

Kartais norisi trenkti atgal daiktui, į kurį skaudžiai susitrenkei. Bet supratus, jog tai būtų kvaila ir neturint kur išlieti kilusio pykčio belieka keiksnoti, kol skausmas praeis. Nepaisant jaukios ir raminančios aplinkos, po šešių valandų Elko draugijoje jaučiau tokį pat beviltišką pyktį ir stengiausi nepradėti žiaugčioti.

– Gal tai padės, – Vasara uždėjo delnus man ant pečių ir smulkūs piršteliai ėmė maigyti trapecinius raumenis.

Ji nepasivargino įsitaisyti man už nugaros. Sėdėjo priešais ir dar žvelgė taip, kad norą žiaugčioti ėmė keisti... kitokie norai.

– Ačiū, – užsimerkiau, lyg norėdamas geriau pasimėgauti masažu. Bet iš tiesų tam, kad nereiktų stengtis atlaikyti Vasaros žvilgsnio.

Jau ne pirmą kartą mėginau apsimesti, kad manęs neveikia merginos artumas ir dėmesys. Nors praėjo visai nedaug laiko, Aistė, rodos, liko kažkur toli – kitam pasauly, praeitam gyvenime. O juk neužilgo sugrįšiu į tą seną gyvenimą ir ten Vasara nebus net gimusi. Bet šią akimirką ši miela, patraukli mergina dabar liečia mane... Galėčiau tuoj pat ištiesti rankas ir... Stop! Galvok apie ką nors kita!

– Kodėl Mantas nepaprašė tavęs atlikti šio darbo? Jis toks gailestingas, kad nenori kamuoti kitų, ar tu tiesiog neturi implantų?

– Turiu, bet aš nesu biotechnologijų mokslo daktarė. Su mano smegenimis Elkas šiame projekte nepasistūmėtų ne per milimetrą.

– Bet ir aš nesu joks mokslo daktaras. Tiksliau, dar nesu. Mano patirtis neabejotinai menka, lyginant su ateities Manto žiniomis ir įgūdžiais.

– Tai tiesa, bet Elkas kažkaip prieina prie tų įgūdžių, net kol tikrasis Mantas... hm... miega.

– Gal ir aš galėčiau nusnūsti, kol Elkas dirba? – bandžiau pajuokauti, bet kartu ir viltingai suklusau.

– Nepavyks, tam reikalinga aktyvi sąmonė. Bet aš padarysiu viską, kad pagerinčiau tavo savijautą, – pečių masažas virto švelniu kaklo glostymu. O pajutęs pirštus plaukuose, atsimerkiau.

– Man jau geriau, – atsargiai suėmęs už riešų patraukiau Vasaros rankas, – Bet dar geriau būtų kur nors prasiblaškyti. Ar man neuždrausta, pavyzdžiui, išeiti į gatvę pasivaikščioti?

– Ne darbo metu esi laisvas. Galim netgi pasidaryti mažas atostogas. Spėtume net pakeliauti. Nori į Mėnulį? Apsisuktume per dvi dienas, – Vasaros akių blizgesys išdavė, kad panorėjęs kosmose patirčiau ir žemiškų malonumų…

Grįžęs į savo laiką, būčiau vienintelis lietuvis, patyręs išsilaipinimą Mėnulyje... Tačiau, kad ir kaip mane žavėjo ši perspektyva, į Mėnulį neišskridau. Net neišėjau į gatvę pasivaikščioti. Nuo pat pradžių buvau apsisprendęs susikoncentruoti ir maksimaliai išnaudoti net svajonėse nesusvajojamą šansą įgyti neįkainojamų žinių iš ateities. Ateitį juk dar pažinsiu ir turėsiu laiko pramogoms. Nukeliavęs ten kaip ir visi – lėtu ir natūraliu būdu.

Laisvu laiku su virtualaus asistento pagalba naršydamas internetą, netrukau suvokti, kad man pakaktų įsiminti visai nedaug tų neįkainojamų žinių. Keletą milžiniškų akcijų kurso šuolių. Vienos didžiausių loterijų skaičių seką. Bet galima ir nesismulkinti. Štai trys sakiniai iš Vikipedijos, aprašantys kompaktiško branduolių sąlajos reaktoriaus dizaino principus. Paviešinęs juos savo laike, akimirksniu sudominčiau mokslininkus ir šie netruktų išgvildenti teorijos bei pagaminti efektyviai veikiančio prototipo. Pasaulis apsiverstų, o aš pelnyčiau Nobelio premiją ir nesuskaičiuojamus turtus. Tik reikia nepamiršti iš anksto užpatentuoti, che che.

Turtai turtais, bet kas aš būčiau, jei nepasistengčiau pašviesinti gyvenimo milijonams žmonių, anksčiau laiko pasiūlydamas sėkmingus socialinius, ekonominius sprendimus, užkirsdamas kelią katastrofoms, suteikdamas neįtikėtiną paspirtį mokslui ir tuo pačiu technologiniam progresui?

* * *

Vasara akivaizdžiai nesidžiaugė, kad beveik visą laisvą laiką leidžiu prie ekrano, o ne su ja. Vieną naktį, kaip įprastai, siurbiau informaciją stengdamasis atsijoti tai, kas prieš aštuoniasdešimt tris metus būtų naudingiausia žmonių civilizacijai ir ką pajėgčiau įsiminti. Praalkęs, o gal tiesiog norėdamas prasiblaškyti, nuėjau į virtuvę atsinešti užkandžių. Grįžęs į savo miegamąjį, pastebėjau, kad šviesa pritemdyta, o mano lovoje guli Vasara. Užsiklojusi antklode, lyg būtų įsitaisiusi čia miegoti. Supratau, kad flirtavimai baigėsi ir vyksta šturmas.

– Vasara, tu…

– Žinau ką pasakysi, – nutraukė ji mane. – Aš graži, puiki ir visokia kitokia, bet tu myli savo praeities Aistę ir tau atrodo, kad prasidėjęs su manim, būsi jai neištikimas.

– Panašiai.

– Bet prisimink, kad esi ne savo laike, ne savo kūne... tikriausiai net ne savo visatoj, – Vasara paėmė mano ranką. – Gal nieko neatsitiks, jei leisi sau atsipalaiduoti?

– Atsitiks, – prisiverčiau ištarti.

Vasara minutėlę tyrinėjo mano veidą, ieškodama prieštaringų ženklų. Tada paleido ranką.

– Tikiuosi, ji to verta.

– Vasara, jei neklystu, tau patinka tikrasis Mantas. Jeigu jis tave mato taip kaip aš, tai patikėk, tau daug stengtis nereikės.

– Ačiū už paguodą.

– Gal galim likti draugais? Nenorėčiau savo likusio laiko ateityje praleisti vienas.

– Okėj, – mergina nusišypsojo kiek liūdnai, bet lyg ir nuoširdžiai.

Panorau draugiškai ją apkabinti, bet ji gulėjo lovoje, tad šią pavojingą mintį teko atmesti.

– Mantai, noriu išeit…

– Tai eik, – atsitraukiau nuo lovos.

– Aš... nuoga, – ji užsitraukė antklodę iki smakro.

Po šimts pypkių! Visa laimė, kad pokalbio metu buvo užsiklojus. Atsisėdau ir nusisukau su visu krėslu. Išgirdau, kaip Vasara išlipo iš lovos. Ant gretimo staliuko dėliojau atsineštą maistą, stengdamasis negalvoti apie vaizdą, kurį pamatyčiau atsisukęs. Pajutau kylantį... susierzinimą.

– Ką čia atsinešei? – Vasara, atrodo, neskubėjo pasišalinti.

– Sumuštinių ir vandens.

– Įdomu. Mantas tokiu vėlyvu metu nebevalgo. Tai vienas iš jo valios ugdymo... hm... ritualų.

– Aš ne Mantas, – pyktelėjau ir tuo pat metu suvokiau, kaip kvailai nuskambėjo. – Ilgai dar ten stovėsi nuoga?

– Nepyk. Labanakt, – Vasara išėjo.

Kimšau sumuštinį ir niršau. Ištraukė iš mano pasaulio, įmetė į kažkokią ateitį, kankina su tuo vėmulį keliančiu Elku, o laisvalaikiu dar bando sugundyti. Ir niekas nepasidomėjo, kaip mane tai verčia jaustis. Na ir asistentė – glaustosi pasitaikius mažiausiai progai ir laido užuominas, pamynusi visas darbuotojų elgesio kodekso ribas. Pats kaltas, kad laiku neatstūmiau, net nepamėginau aiškintis, kodėl ji manimi taip susidomėjo. Bet su ja taip lengva ir visiškai nesinori galvoti, kad peržengiamos kažkokios ribos. Tikriausiai nujaučiau, kad bet kokia konfrontacija būtų reiškus Vasaros malonaus dėmesio pabaigą ir todėl nesąmoningai to vengiau.

Grįžti prie interneto naršymo nenorėjau, jaučiausi tam pernelyg sudirgęs. Gal dabar vis tik atėjo metas išeiti į gatvę pasivaikščiojimui. O, kad Julius būtų čia! Galėtume pasėdėti su gėrimais, išsipasakoti.

Bet pala, jis galimai ir yra… čia. Kažkur čia, ateityje. Juk atjauninimo procedūros dabar prieinamos daugeliui. Nors buvau nutaręs nesidomėti savo asmeniniu gyvenimu daugiau, nei sužinojau iš Vasaros pirmąją vizito dieną ir vengti kontaktų su artimaisiais bei pažįstamais, tačiau dabar aplinkybės buvo ypatingos. Man reikėjo mano draugo.

Tardamas komandas atsisukau į langą. Šis virto ekranu. Po minutėlės jame atsirado veidas.

– Ko nori? – piktai paklausė užsimiegojęs ateities Julius.

* * *

Kai Julius aprodė savo namą, įsitaisėme verandoje. Lauke, ryto saulėje žaliavo puikus sodas. Akį traukė augmenija, įprastai matoma kambariniuose vazonuose arba šiltuose kraštuose.

– Neblogai čia įsikūręs, – pagyriau, – O kaip tos palmės ištveria per žiemą?

– Khe... Tu tikrai iš praeities.

– Ką, šitaip pasikeitė klimatas?

– Buvo pakeistas. Žiema Lietuvoj – tik sezono pavadinimas. Gal nori alaus?

Štai, firminė jo frazė „gal nori alaus“. Senas geras, nors išoriškai ir kiek kitoks, bet iki kaulų čiulpų pažįstamas Julius. Su kuriuo gera tiesiog pasėdėti ir pabendrauti. Kuris nė nemirkteldamas ankstų rytą pasiūlo išgerti. Laikas nepajėgė jo pakeisti. Pajutau, kad galiu juo pasitikėti. Taip, kaip praeityje.

– O kaipgi.

Net nepakilęs Julius palinko į priekį ir, atidaręs staliuką, iš viduje įmontuoto mini šaldytuvo ištraukė porą butelių.

– Toli eit nereikėjo, – pastebėjau su šypsena. Tipiškas Julius. Visada apsirūpinęs mažais gyvenimo malonumais.

– Uhu. Geri dalykai turi būt arti.

Pirmas alaus gurkšnis buvo fantastiškas. Apie grįžimą į dangoraižį ir apie Elką nenorėjau net galvoti. Nuotaika pakilo, ėmiau atsipalaiduoti.

– Juliau... tai, ką sakiau telefonu, yra tiesa. Aš tikrai iš praeities. Čia ne koks nors žaidimas.

– Nesiparink, aš tikiu.

– Taip ėmei ir iš karto patikėjai?

– Mhm. Tu nesi man melavęs. Net po to, kai su Inga mane išdavėt...

– Taigi ten buvau ne aš!

– Ai, jo, jo, teisingai. Tai, vienžo, kai skyrėmės su Inga, nebenorėjau matyti akyse nei jos, nei tavęs, palikau korporaciją. Tu pasistengei, kad man už akcijas išmokėtų daugiau, negu priklausė. Bandei atsiprašinėt.

– Sorry, seni... Nesuvokiu, kaip tai galėjo atsitikti.

– Kas buvo, tas buvo, – atsiduso Julius. – Bet kad sutiksiu Mantą iš praeities tai nė sapne nesapnavau. Kiek, sakei, metų peršokai?

– Aštuoniasdešimt tris.

– Kelionės laiku... – trynė smakrą draugas, – Skamba kaip fantastika, net ir šiais laikais.

– Asistentė minėjo, kad tai korporacijos paslaptis.

– Kai ten dirbau, tokių paslapčių nebuvo. Žinok, labai jau čia viskas įtartina. Pala, tuoj kai ką patikrinsiu…

Julius ant to paties alaus staliuko įjungė ekraną ir, pusbalsiu padiktavęs komandas, ėmė skaityti kažkokį dokumentą. Po minutėlės pažvelgė į mane tokiu veidu, lyg ruoštųsi informuoti apie motinos mirtį. Net padėjo butelį.

– Mantai... peržiūrėjau senus korporacijos failus. Radau vieną tokį įsakymą skirti finansavimą tyrimams... Tame projekte nedirbau, tik pasirašiau pritarimą, kaip tarybos narys.

– Nagi, kas per tyrimas? – susidomėjimą jau keitė nerimas.

– Žinai, kas yra KIBRA baltymas? – draugo balsas nežadėjo nieko gero.

– Tai toks baltymas, stiprinantis jungtis tarp neuronų smegenyse.

– Aha. O kas būna, kai baltymo sumažėja arba jis nuslopinamas? – Julius kamantinėjo kaip profesorius per egzaminą.

– Nebepraeina nerviniai impulsai. Silpsta orientacija, suvokimas, dingsta atsiminimai. Alzheimerio liga, demencija…

– Mantai, bičiuli... – Julius uždėjo ranką man ant peties. – Panašu, kad jie bus ištobulinę manipuliacijas tuo baltymu. Tau atrodo, kad patekai į ateitį…

Pajutau, kaip nuo sprando žemyn nugara ir rankomis nuvilnijo šiurpuliai. Staiga pasidarė karšta... ir šalta. Mano pasąmonė jau suprato tiesą, tik protas dar nenorėjo jos priimti.

– ... bet tu tiesiog neatsimeni paskutinių aštuoniasdešimt trijų savo gyvenimo metų. Didelė tavo prisiminimų dalis yra išjungta. Tai ne laiko mašina. Tai... biochemija.