Lapides Flores Nomina Et Sidera

Akmenys grimzta, bet ne todėl, kad sunkesni už smėlį ar vandenį.
Stiebiasi gėlės. Bet ne todėl, kad žiedai. O kad laukt pasiryžę. 
Stiebimąsi supranta nors kartą išsiskleist bandę. Nė
nepagalvoję apie tai – niekaip. Slapyvardžiai slepiasi, ryšį

su tikrais vardais pasilikę. Vardai langais nepasitiki.
O žvaigždynai langais tik prasideda.
Stiklai mėgsta ir tų ir tų pasiklausyti. Iki
tampa veidrodžiais. Juose žiūrėjimą nusiprausi. Tada

eini save išmėtyti ir laukt kada surankios,
išmatuos, įvardins ir surūšiuos.
Vienoje lentynoje lygios, kitoje trankios,
trečioje melodijos padermės aršios.

Visa tai yra kvėpavimas. Kurį krūtinė žino. Lūpos
ne visados. Vyzdžiai niekad,
tad dėl kitų dalykų plečiasi. Tebūnie. Kad
tik bruožai nedingtų spalvoms nusilupus.