Nejau likimas kaltas, kad turiu
Per prievartą prie verpsto vis klūpėti,
Per daug skirtingų gijų vest pirštu,
O mintyse tik dėl tavęs kentėti?
Tausot rankas nuo skausmo ir žaizdų,
O kūnu jausti artimo šlykštumą?
Nakties tamsoj ieškoti spindinčių akių,
Vėl tikintis išvysti šokantį Amūrą?
Man liko vos viena trumpa diena,
Kai teks pajusti sidabrinį smėlį.
Po trečio dūžio tyliame sapne
Panirsiu į bauginantį šešėlį.
Gyva aš liksiu Pragaro dugne,
Jei tavo rankos apkabins mane.