Niekada

Tai ir buvo pažadėtasis Niekada. Tai
tęsėsi, klestėjo ir tikrai buvo iš didžiosios raidės.
Jokios priklausomybės kam nors. Išskyrus datai.
Datai rūdies vandeny, kuriame pakrantes išbraidęs.

Rūdies, kaip sename užpelkėjusiame durpyne bėgiai
siauruko, tik vagonėliai neberiedės.
Pažadint paukščius kažkada buvo garbė – gi, jei
nepabusdavo, reiškė ruduo teiraujasi pavardės.

Tavosios. Vėl, nors gruodis, dabar iš naujo teiraujas.
Vardo taip pat. Ir adreso. Kraujo grupės. Ir spalvos akių –
kam jam jos reikia?, geriau jas
atmerksiu, kol vis dar žvilgsniu plaukiu,

o girdėjimas grimzta, lietimas trupa, byra                               
žinojimai net žodžių mažųjų, o vyzdžius plečia
didelių prieblanda. Nuo Niekada žvilgsnyje tyra.
Metas, kuris ir yra tyla čia.