Rutina

Diena buvo bloga. Švelniai tariant. Nekokia.                                 
Vakaras nieko  nepakeitė.
Mintys – kaip vilkai kaukią
šaltyje naktį alkani, kai tie

instinktai susiveda lyg keliai į miestą,
kuriame uždarė geras vietas,
tie, pasiruošę viską vertinti tartum skanėstą,
anuliuojant sotumo kvotas,

panaikinant kvotas to, kas vadinasi troškuliu,
diena buvo iš tų, veržiančių gerkles,
iš tų, kurioms pasiruošt kelių
miego naktų mažai, o reiktų miegot dar kelias,

diena buvo tokia bloga, jog atrodė jai,                   
kad ji seniai ne diena, kad ji naktis, o
rytas tik pasiruošimas parodijai,
vadinamai vakaru, vakaras ištįso,

ir susidvejino,
bet kalendoriuje tebebuvo diena ta pačia –
beveik ne laiku, ne svoriu, ne erdve, nuo
visko pasitraukimu ne į čia.