Žmogus iš vidurnakčio sapno
Iškilęs tarė, kad esu jam skolingas
Nieko, ką prisiminčiau, tačiau jam tariau,
Kad imki, kas tavo, nors nežinau.
Nes nieko, kas mano aš neturiu,
Visas šis turtas, kur auksu žiba,
Tai tik miražas kvailiams, todėl
Būk budrus ir neapsigauk.
Kas mano, tai tik žaliosios lankos
Laukų, kur ganosi laisvos avelės,
Lyg debesėliai dangaus, kurias
Pamatyti tik užsimerkęs gali.
O atsimerkęs vieną pašvęski Jam,
Kitai užrišęs raudoną kaspiną
Išvaryk į dykumą, kur Azazelis
Ją pats pasiims ir sandoris baigtas.
Auksinis veršis jau subyrėjo,
savo rankom jį sudaužei, Baalu vadinai,
Senamadiški žaidimai, taisyklės kaip
Aiškios, o tu juk manei, kad
Meistrą apžaisti gali.
Mielas Jogaila, Klauso Švabo teorija ne tik patikima - ji absoliučiai vieša ir kraupiai greitai virstanti praktika :) Ir citata - autentiška tezė iš oficialaus VEF reklaminio filmuko.
Beje, šito šūkio ponas K.Š. gi netaikys sau. Čia juk kalbama apie "žmogiškuosius išteklius", kurie ir turi būti panardinti į tą, Tamstos žodžiais taikliai tariant, NIRVANĄ :)
P.S. Sakysit, o kodėl visa tai rašinėju? Tiesiog Jūsų eilėraštis savo deklaracijomis man pasirodė kažkuo labai artimas tam pacituotam "obalsiui".
To Klauso Švabo teorija man tokia nelabai patikima atrodo. Jei kalba apie viską, tai ir autorinių teisių tada kaip ir negali turėti, todėl iš viso kyla abejonė citatos autentiškumu. Bet kas čia žino, gal dainos žodžiai ‘kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko’ ir teisybė, kas čia žino. Man dar toli iki tokios nirvanos:)