Žmonės, negalvokit...

Kažkas man sakė, kad mąstyti kenkia. Na, na, tada pagalvojau, kenkia. Kas gi čia kenkia? Tai ką, dabar visi durniais turim patapti?
Pasirodo kenkia. Ir nereik net durnu pasidaryt, kad tai pamatytum. Tiesiog mintys, tai daiktai. Ir jomis apsikrauti gali daug labiau, nei daiktais tikrąja to žodžio prasme. Kai pavargsti nešioti tas mintis, prasideda depresija. Nes mielai išmestum jas iš savo suvargusios galvos, bet mintys lyg kokios piktos askaridės nepaleidžia tavęs ir toliau karaliauja tavo vargšėje galvužėje.
Sako, tai šiuolaikinė visuomenės liga. Na, tai aš taip ir sakau. Žmonės, negalvokit. Tas visas informacijos bumas, jis visai ne bumas, o atominės bombos sprogimas. Informacija lyg radiacija prasiskverbia į kiekvieną tavo ląstelę ir tampa vėžiu. Ji tave ardo. Drasko. Kai galiausiai prasideda trečia negrįžtama stadija gydytojai diagnozuoja smegenų vėžį - depresiją.
Bet ką čia pasakysi, va dabar, aš taigi irgi galvoju. Ir tai yra tragedija. Turėčiau paskęsti ramybėje, susikurti rojų savyje, savo vidinėje tyloje, o tik svaičioju filosofinėm eseistinėm temom.
Mąstyti kenkia, bet tai neišvengiama.
Tai tas pats, kas nerūkyti, nes kenkia, tačiau gyventi netoli gatvės, kur kasdien mašinos išmeta tonas išmetamųjų dujų.
Tai tas pats, kas nevalgyt mėsos, nes gyvūnėliai miršta, bet valgyt savo artimuosius nepabaigiamais moralizavimais ir priekaištais. O juk jie daugiau nei gyvūnai...
Tai tas pts, kas nedaryti to, ko nori, dėl to, kad reikia daryti tai, ką liepia. Tai daryti tai, ko nenori, nes kažkas pasakė, kad reikia...
Tai beprotybė.
Žmonės, negalvokit...