Bevaikė

Aš užuodžiu savo negimusio vaiko šlapimą,
Kuris gims prieš pat  saulės apalpimą.

Įsivaizduoju, kaip paliesiu lūpomis jo pieno skonio odą,
Ir kaip Bethoveno maldausiu parašyti jam simfoniją.

Prisiekiu, kad įsiklausysiu į kiekvieną jo žviegimo toną!
Budėsiu. Budėsiu kaip kasnakt šlepetės budi ties kiekvieno lova.

Kiekviena savo kūno ląstele aš jausiu jo kvėpavimą nekaltą
Ir garbinsiu jo pirmą juodą plauką.

Ir jis šypsosis. Ir aš net nematydama žinosiu.
Ir jis sapnuos. Ir aš jo grįžtant lauksiu.

Jo čiaudulys kutens mano padus.
Jis, saulei patekant, uždus.

- - -
Gerai, kad jo nepagimdžiau.